Kad gėlės nepavirstų erškėčiais

Be gailestingumo, atlaidumo ir atgimimo vilties negali būti ir Velykų, nes šios šventės prasmė yra pačiuose mumyse. Mūsų pasaulėjautoje. Tame supratime, kad gyvenimas – tarsi blyksnis, kuris gali nušvisti dangiška šviesa arba… pavirsti pelenais.
Anksčiau ar vėliau ateina ir suvokimas, kad Kristaus kančios kelias prieš didįjį Prisikėlimą tai ne vien alegorija, nes tame kelyje pernelyg daug tikroviškų sąsajų su kiekvieno žmogaus gyvenimu, kuriame akimirksniu laimę gali pakeisti kančia, džiaugsmą – liūdesys, ištikimybę – išdavystė. Juk, apaštalų liudijimais, taip buvo ir tąjį Verbų sekmadienį, kai į Jeruzalę įžengusį Kristų minios pasitiko kaip Išganytoją – jo kelyje barstė palmių ir alyvmedžių šakeles, šlovindami ir džiaugsmingai sveikindami. Bet vos po kelių dienų, penktadienį, tie patys žmonės Mesiją sutiko jau ne šlovinančiu „Osana!“, o piktais šūksniais: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“
Tad ką mums primena Kristaus kančios kelias? Ko moko?
Išmokti galime daug, nes argi patys nesame patyrę kančios, žiaurumo, klastos ar išdavystės, ir šios nuoskaudos neretai mus lydi visą gyvenimą. Tačiau Kristaus mokymas tuo ir išskirtinis, kad jis pagrįstas stebuklinga meilės ir atleidimo galia, kuriai nėra lygių. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (iš Evangelijos pagal Luką). Bet mums, žmonėms, tai vis dar sunkiai priimama tiesa, nes nuteisti dažniausiai daug lengviau nei atleisti…
Pažadinti savo sąžinę ir atverti širdį gailestingumui ir meilei – didelis darbas. Bet ir atlygis didelis, vertintinas ne pinigais, o kur kas aukštesniais matais. Juk kas iš to, jei žmogus gautų  viso pasaulio materialius turtus, bet prarastų savo sielą?..
Kristus neturėjo jokio turto nei valdžios, buvo paprastas amatininkas. Ir vis dėlto joks kitas žmogus istorijoje nepadarė tokios didelės įtakos žmonijai. Netgi metai šiandien yra skaičiuojami nuo jo gimimo. Kaip teigiama Šventajame Rašte, trečiąją dieną po nukryžiavimo Kristus prisikėlė, nes jo pasiaukojimas dėl žmonių buvo vertas Prisikėlimo.
… Ir kai pavasarį kartu su atbundančia gamta švenčiame Velykas, kaskart iš naujo mokomės suvokti, kokia žmogaus sielai tai neįkainojama šventė pačia savo esme – kaip šviesos ir tiesos kelias, talpinantis ne vienadienes, bet amžinas vertybes, kurias žmonija bandė išsaugoti  tūkstantmečiais. Gal ir išsaugojo, jei dar išliko kertiniai dalykai, kurių neįmanoma pamiršti, be kurių, kaip be šaknų, neišgyventi nei žmogui, nei augalui.
Būtent todėl Velykos visada siejamos su prisiminimais, su tėvų namais, iš kurių ir prasidėjo kiekvieno iš mūsų kelias per gyvenimą. Ir kai atsigręži į nueitą atkarpą, apima keistas jausmas, jog iki tol nesupratai, kad tos amžinosios vertybės, apie kurias nuolat kalbame, yra paprasčiausi kasdieniai dalykai, iš kurių ir susidėlioja pilnavertis gyvenimas, tačiau prasmingi jie tampa tik tada, kai prie jų prisiliečiama su meile.
Prisimink, kaip susikaupęs tėvas raikydavo duoną, šerdavo gyvulius, akėdavo laukus ar berdavo į sušilusią dirvą grūdus, su kokia kantrybe laukdavo Dievo malonės ir šviesesnės dienos. Kaip rūpestingai mama kurdavo ugnį ir gamindavo šeimai valgį, mokydavo vaikus gyvenimo abėcėlės ir tikėjimo tiesų. Kokią stebuklingą galią turėjo tėvo ir motinos žodis, kuris ir mokė, ir guodė, ir saugojo nuo visokio blogio…
Ir nieko stebuklingo tame nėra. Atsakymas paprastas: viskas prasideda nuo meilės. Meilės šeimai, artimiesiems, kiekvienam žmogui ir pasauliui. O iš jos, meilės, gimsta ir visi kiti svarbiausi dalykai – pareiga, atsakomybė, noras būti reikalingam tiems, kuriems reikia tavo pagalbos. Argi ne to mokė Kristus dar prieš visus amžius?
Bet jei sudėtingame šiandienos pasaulyje nesugebėsime viso to išsaugoti, jei nerasime kelio į prisikėlimą, kuris galbūt yra viso mūsų gyvenimo prasmė, vargu ar išeisime iš tamsos. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso, ar gėlės, kurias klojame po išrinktųjų kojomis, nepavirs erškėčių vainiku, meilė – neapykanta, ištikimybė – išdavyste…      
Nijolė Ulozaitė