Kada tapsime kūrėjais?

Lietuvai yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, būtų labai svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.

Tačiau vyksta priešingai – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Tai daroma dviem pagrindiniais būdais. Šią idėją ginančius ir puoselėjančius asmenis stengiamasi ne tik marginalizuoti viešojoje erdvėje kaip „tamsius ir atsilikusius nesusipratėlius“, bet mėginama apskritai juos šalinti iš mokslo ir studijų įstaigų.

Neseniai iš Kultūros tyrimų instituto buvo atleista žinoma kultūrologė, pilietiška visuomenininkė ir Vilniaus Forumo aktyvi kūrėja bei dalyvė dr. Daiva Tamošaitytė. Atleidimo motyvai – politiniai. Su D. Tamošaityte susidorota pasitelkus „konkurso“ procedūrą, leidžiančią ideologiškai ir politiškai angažuotiems atestacinės komisijos nariams „demokratiškai“ neišrinkti į pareigas visus reikalavimus objektyviai atitinkančio asmens kartu niekam neatskleidžiant tokio balsavimo motyvų.

Plačiau šį atleidimą, jo aplinkybes ir vertinimą  duotame interviu aptaria pati Daiva Tamošaitytė.

Šitokia ideologiškai „kenksmingų“ asmenų atsikratymo praktika yra kur kas veiksmingesnė negu taikytoji sovietmečiu. Komunistinio režimo laikais ideologiniai ir klasiniai priešai buvo triuškinami viešai, tiksliai įvardijant jų „paklydimus“ ir „nuodėmes“, o patys susidorojimai buvo ne anoniminiai, nes egzekucijas atvirai vykdydavo konkretūs asmenys, sakydavę „smerkiančias“ kalbas ir pan. „Laisvoje“ Lietuvoje tereikia anonimiško „patarimo“ kaip balsuoti, ir žmogaus likimas būna nulemtas.

Toks politiškai motyvuotas atleidimas verčia įtarti, kad Kultūros tyrimų instituto vadovybės ir personalo branduolį sudaro ir jame dominuoja dar sovietmečiu komunistinės ideologijos dvasia išugdyti kadrai, kurie atkūrus Valstybę kritiškai nepermąstė savo tarnystės okupaciniam režimui ir nepakeitė savo antitautinių ir antivalstybinių nuostatų, o tik įvilko jas į „europinių vertybių“ frazeologijos bei retorikos rūbą. Tokių kolegų auka ir tapo D. Tamošaitytė, kuri augančių geopolitinių grėsmių Lietuvai sąlygomis savo tekstais ir viešąja veikla stengiasi prisidėti prie lietuviškos kultūrinės ir politinės sąmonės gaivinimo ir brandinimo. Todėl jos atleidimas suvokiamas kaip anaiptol ne asmeninis reikalas, o itin grėsmingo reiškinio akademinėje bendruomenėje simptomas.

Kartu vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos ir valstybės idėją. Kiek ši idėja atrodo „pavojinga“ ir „žalinga“ Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo architektams, rodo plataus atgarsio visuomenėje sulaukusi Patriotų premijos skyrimo istorija. Diskusijos šiuo klausimu atskleidė, kad daugelis net ir patriotiškai nusiteikusių piliečių lengvai pasiduoda tariamo „antitarybiškumo“ širma dangstomai antilietuviškai ir antivalstybinei propagandai. Vaizduodami save kovotojais prieš „tarybų Lietuvą“ ir mėgindami monopolizuoti vienintelių okupacinio režimo kritikų ir smerkėjų vaidmenį, Nerijos Putinaitės tipo propagandininkai iš tiesų veikia kaip A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus bendraminčiai ir jų „reikalo“ ištikimi tęsėjai mūsų dienų sąlygomis. Komunistinių Lietuvos naikintojų ir šiandieninių jos griovėjų tikslas yra tas pats – įrodinėjant, kaip kad daro į Patriotų premiją pretendavusi N. Putinaitė, jog J. Basanavičius ir V. Kudirka buvę atitinkamai „psichinis ligonis“ ir „nevykėlis“, toliau skleidžiamas ir mėginamas įtvirtinti sovietmečiu bruktas požiūris, jog šių iškilių žmonių pastangomis atgimusi lietuvių tauta iš pat pradžių buvusi „nevisavertė“, o 1918 m. atsiradusi nepriklausoma Lietuvos Respublika valstybė – nevykęs ir patiems lietuviams pirmiausia žalingas politinis steiginys. Daugelis okupaciniam režimų simpatijų pagrįstai nejaučiančių piliečių šios idėjinės giminystės nepastebi ir todėl neįžvelgia, jog arši „tarybų Lietuvos“ kritika yra tik ideologinė širma, kuria dangstomas jau nebe „sovietizuojantis“, bet „europeizuojantis“ kovos su dar gyvomis lietuvybės apraiškomis vajus. Nuosekliai peršama tiesiai skaitytojams retai išsakoma nuostata, kad tarpukariu klestėjusi ir sovietmečiu mėginta privačiai puoselėti lietuvybė yra toks pats ydingas ir pasenęs tapatybės pagrindas kaip ir sovietiškumas. N. Putinaitės nuopelnai šios kovos baruose visapusiškai aptariami dr. V. Rubavičiaus straipsnyje.

Vilniaus Forumo veiklos pagrindinis tikslas – ugdyti tautinę ir valstybinę Lietuvos piliečių sąmonę, pirmiausia atkreipiant visuomenės dėmesį į šiuo metu vykstančio jos ideologinio bei politinio naikinimo metodus ir mastus.

Viešiname D. Tamošaityte atleidimo iš Kultūros tyrimų instituto faktą ir, esant reikalui, imsimės kitų veiksmų, kad būtų atskleisti šio brutalaus susidorojimo su mokslininke  iniciatoriai bei organizatoriai. Juos būtina stabdyti, kol ne vėlu, nes priešingu atveju šalies akademinėse institucijose nebeliks tautiškai ir valstybiškai mąstančių tyrinėtojų.

Susidorojimas su D. Tamošaityte ir mėginimas suteikti Patriotų premiją pačią patriotizmo idėją pašiepiančiai N. Putinaitei yra to paties vyksmo – pastangų ištrinti tautos ir valstybės idėją iš piliečių atminties ir sąmonės – glaudžiai susijusios apraiškos. Viena vertus, iš akademinių institucijų šalinami Lietuvai ištikimi ir patriotiškai mąstantys mokslininkai. Antra vertus, nepriklausomos, bet ne laisvos Lietuvos viešojoje erdvėje dominuoja ir aukštosiose mokyklose jaunimą ugdo asmenys, kurie dėl savo antilietuviškų ir tuo pačiu neišvengiamai antivalstybinių nuostatų galėtų būti puikūs TSKP nariai.

Labai svarbu, kad šias trikdančias Lietuvos idėjinio ir politinio gyvenimo realijas bei paradoksus suprastų kuo daugiau šalies piliečių. Kol kas esame priversti veikti informacinės blokados ir faktinės cenzūros masinėje žiniasklaidoje sąlygomis. Tad kreipiamės į Vilniaus Forumo dalyvius ir visus patriotiškus šalies piliečius bei kviečiame į talką tautos ir valstybės idėjai ginti. Kaip ir nelengvais „Sąjūdžio žinių“ laikais, prašome pagal išgales skleisti visuomenėje informaciją apie D. Tamošaitytės atleidimą ir N. Putinaitei neįteiktos premijos istoriją įžvalgiausiai paaiškinantį V. Rubavičiaus straipsnį.

Vilniaus forumo iniciatoriai