Nuo Medvišių parėję…

Susitiko Onos ir Vinco Statkevičių giminė. Šį susiėjimą galima pavadinti anūkų ir jų šeimų susitikimu. Viskas prasidėjo dar pernai, kai minėjome močiutės Onos Statkevičienės šešiasdešimtąsias mirties metines. Nedalyvavo jos vaikai, nes visi jau mirę. Atvyko anūkai. Jie ir buvo kviesti. Tada ir prasidėjo kalba, kad ši giminė kilusi ne iš Aukšto Balbieriškio, kur seneliai gyveno, bet iš Medvišių kaimo, kur gimė ir augo močiutė Ona Trakymaitė. Ji ištekėjo už Vinco Statkevičiaus ir pradėjo Statkevičių giminę. Ir Statkevičių, ir Trakymų šeimų istorijos labai senos, bet aš pradėsiu nuo devyniolikto amžiaus pabaigos.

Pirmoje eilėje susėdo vyriausieji – Ona Juozaitytė, Stasys Laukaitis, Salomėja Laukaitytė, Pranas Statkevičius, Ona, Anastazija ir Marija Statkevičiūtės.

Didelis ir gražus buvo Medvišių kaimas, stiprūs jame gyveno ūkininkai. Vieni iš jų – Trakymai. Šešios dukros ir sūnus užaugo šioje šeimoje, namuose ir laukuose darbininkų netrūko. Viena sesuo dar tada, kai lėktuvai neskraidė ir laivai dar nebuvo pasiekę „Titaniko“ lygio, leidosi per vandenyną į Ameriką. Apsigyvenusi ten, ji ruošė „šipkartę“ jauniausiajai sesei Onutei, bet ši kažkodėl nepaklausė ir ištekėjo už našlio su trimis vaikais – Vinco Statkevičiaus iš Aukšto Balbieriškio, dvidešimčia metų už ją vyresnio. Stebėjosi giminaičiai ir kaimynai, prievarta gi niekas nevertė, pati sutiko.

Susitiko trijų seserų trys dukros: o gal papasakoti apie susitikimą tiems, kurie negalėjo atvykti?

Gal valakininkas jis buvo? Ne, tik septynis su puse hektaro valdė.
Anuo metu vien išvykimas už vandenyno gyventi rodė žmogaus drąsą, o šeimos kūrimas prikaustydavo tam tikram laikui visų dėmesį, o čia tokia santuoka – tikras įdomumas. Dar didesnę sensaciją pateikė močiutės brolis Andrius Trakymas. Jis nepakluso tėvų valiai ir vedė jiems neįtikusią merginą. Neturtinga gi buvo, su mažu kraičiu, o jis nemažo ūkio paveldėtojas. Tik iš antro karto jiems pavyko nuvažiuoti į „šliūbą“. Laimėjo Andrius ir pragyveno gyvenimą tėviškėje, užaugino tris sūnus, kurie paskutinieji gyveno gimtojoje sodyboje Medvišiuose. Kažkuo panašios sesers ir brolio istorijos, gal todėl juodu ir labiausiai sutiko, netgi amžinojo poilsio vieta senosiose Prienų kapinėse šalia.
Nugyveno Ona ir Vincas Statkevičiai savo gyvenimą, net vienuolikos vaikų susilaukė, bet užaugino tik penkis – kiti maži išmirė. Tais laikais, kai patys žmonės stengėsi kovoti su ligomis, vaikų mirtys buvo įprastas reiškinys: buvo tik dvidešimtojo amžiaus pradžia.
Statkevičių dukros – Ona, Magdelena, Ieva, Salomėja – sukūrė naujas šeimas: Laukaičių – Norkūnuose, Kleizų – Liepalote, Juodsnukių – Prienuose, Juozaičių – Naravuose, o pasilikęs tėviškėje sūnus Vincas pratęsė tėvų giminę.
Gausios buvo ir šios šeimos: po penkis – septynis vaikus kiekvienoje. Jeigu reikėtų išvardinti visas pavardes, kuriomis vadinasi naujos giminės šakos, vėl susidariusios per tris kartas, būtų labai ilgas sąrašas, todėl lieku prie Statkevičių ir jų vaikų pavardžių.
Ne pasilinksminimų ieškojo susirinkę Prienų pašilės užeigoje giminaičiai. Jie kalbėjosi apie savo tėvų, jų pačių ir vaikų likimus. Ne viską spėjo papasakoti, liko ir kitam kartui.
Žemdirbiai buvo Ona ir Vincas Statkevičiai. Žemę dirbo ir jų vaikai. Tėvai atsiminė dar Pirmojo pasaulinio karo metus, vaikai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Nelengvas buvo visų žemdirbių gyvenimas. Vieni kapstėsi smėlynuose, kur net obelį buvo sunku užauginti, kiti arė raudonmolį, kentėjo nuo didelių mokesčių, valdžių keitimosi, karo, rusų ir vokiečių šeimininkavimo. Teko prisitaikyti prie visko, išsaugoti neramiais laikais savo šeimas nežuvusias, neišvežtas, nesumažėjusias. O kas dėjosi kolektyvizacijos metais? Ilgiausiai nepasidavė suvarymui į kolūkį Ieva ir Pranas Kleizai, Vincui ir Rozalijai Statkevičiams pirmiesiems teko išbandyti kolūkinę tvarką. Ona ir Stasys Laukaičiai tapo kolūkiečiais, kaip ir dauguma žmonių, 1949 metais Salomėja ir Algirdas Juozaičiai buvo miškų ūkio darbininkai. Sunkiai, bet išgyveno visi, kai kuriems netgi teko šypsotis iš televizijos ekranų kaip geriausiems kolūkiečiams.

Šiai proanūkei pirmasis susitikimas, bet tikrai ne paskutinis.

Anūkė Anastazija, renginio organizatorė, vaikystėje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos: augo pas savo tetas, o karo metu su mama Magdelena gyveno pas Laukaičius. Kai jie sirgo šiltine, Magduka žiūrėjo sesers Onos šeimą, slaugė rizikuodama pati su savo maža dukrele užsikrėsti.
Tęsdami tėvų ir senelių tradicijas, žemdirbiškas profesijas pasirinko ir vaikai. Nemaža dalis giminaičių anksčiau ir dabar tebegyvena iš žemės, turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigę LŽŪA. Pirmieji buvo Stasys Laukaitis, Anastazija Statkevičiūtė, Pranas Statkevičius, jie yra ėję gana atsakingas pareigas. Vinco Statkevičiaus anūkė Lina su vyru Vytautu gražiai ūkininkauja, pavyzdingai tvarko sodybą, o susitikime įrodė, kad jų užauginti ir pagaminti gaminiai yra vertingi: sukrauti ant sueigos stalo jie buvo pripažinti skaniausiais. Laukaičių atšakos mergaitės – Jūratė ir Janina Gavelytės su savo vyrais sėkmingai verčiasi gyvulininkyste.
Visko yra Statkevičių giminėje: pedagogų, vaistininkų, verslininkų, kirpėjų, statybininkų, kulinarų, buhalterių, audėjų, siuvėjų. Jaunoji karta traukia į užsienį, kas suka į jūrą, kas svajoja tapti gydytoju, yra vienas kariškis, o Kleizų šeima pagrįstai didžiuojasi Žilvinu Rimkevičiumi – mokslininku – fiziku, dirbančiu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio universitetuose. Kalbėdama apie savo šeimą Onutė Juozaitytė nesusilaikė ir apie gimtuosius Naravus prabilo pačios kurtomis eilėmis, už jos kūrybą jai yra ranką spaudusi pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Įdomu – viena Grybauskienė, kita – Grybauskaitė.
Įdomios Statkevičių giminės tradicijos: viena iš jų – pirmąsias mergaites šeimoje pavadinti Onutėmis močiutės garbei. Šitaip yra beveik visose vaikų ir anūkų šeimose. Bet Stasys – vyriausias Onos Statkevičiūtės sūnus – bandė įrodyti, kad labiausiai ši tradicija prigijo ir jos laikomasi Laukaičių šeimoje. Abi jo močiutės yra Onos, mama Ona, sesuo Ona, jos dukra Ona, sesers Domutės dukra Ona, prie jo paties irgi „prisiklijavusi“ Ona, tik gaila, kad ji jau aštuntus metus jo laukia Šiaulių kapinėse.
Ką bekalbėjo susirinkusieji, o jų mintys vis krypo į močiutę, jos Medvišių kaimą. O aš ją, rodos, mačiau atbėgančią pakrante, prie žaliuojančių eglių, ant kurių kabo tokie žali žali kankorėžiai. Supintos dvi kasytės, margais kaspinėliais parištos, rankytėse sauja rugiagėlių. Ir upelis, net du, o kaip jie vadinasi? Gal Aviniškės, toliau turėtų būti Dūmė, įtekanti į Ringį, paskui abu įkrenta į Peršėkę už senosios vaistinės. Nežinome vietos geografijos…
Priartėję prie savo giminės ištakų, vėl pajutome norą sugrįšti į senąją Trakymų sodybą, kur močiutės išvaikščioti takai, išbėgiotos pakrantės, išaugintos gėlės darželyje, kur žemė derlumu alsuoja. Norisi sužinoti kuo daugiau apie ją – Oną Trakymaitę-Statkevičienę, mūsų giminės pradininkę, gabią audėją, prisiminti jos raštuotas lovatieses, staltieses, rankšluosčius, užsirišti margas tautines juostas. Vyresnieji atsimename, kad lankydavo ji savo vaikus ir anūkus, ateidavo pėsčia, savo austais naminiais drabužiais apsirengusi, pačios pasisiūtu sijonu, gražia rausvamarge prijuoste, su balta mėlynais taškučiais skarele, o kišenės pilnos jos pačios keptų sausainiukų, virtų saldainiukų ar saldūdinių obuoliukų iš jos pačios sodo. Klupdamos bėgdavom jos pasitikti, puldavom į glėbį, laukdavom ateinant.
Ir tik dabar suprantame, kad bendravome per mažai ir iki šiol neišnagrinėjome savo giminės istorijos. Gal mūsų vaikai ar anūkai padarys tai, ko mes nepadarėme. Reikia, tikrai būtina atkapstyti užmaršties dulkes nuo gausios mūsų šeimų praeities ir toliau gyventi – kurti savo istoriją.
Saliamonė Kaminskienė