Petras Leonas: „Tobulinti savo prigimtį“

Kraštiečiai – Valstybės atkūrimo akto signatarai

Algirdas Jakubčionis, Doc.hum.m.dr.

pert.leonPetras Leonas vienas žymiausių lietuvių teisininkų, teisės teoretikų ir netgi politikų. Jis gimė 1864 metų lapkričio 16 d. Leskavos kaime, dabartiniame Prienų rajone. Buvo vienuoliktas vaikas šeimoje. Be jo, dar augo keturios seserys ir šeši broliai. Rašyti ir skaityti jį pramokė „daraktorius“ slaptoje mokykloje, nes tuo metu caro valdžia buvo uždariusi lietuviškas mokyklas ir veikė tik rusiškos. Vėliau mokėsi Naujamiestyje, Šumske, 1884 metais sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Kol mokėsi, jį išlaikė dvidešimt vieneriais metais vyresnis brolis kunigas. Kaip ir daugelis to meto tėvų, motina ir jaunėlį sūnų norėjo matyti kunigu, tačiau jo kunigystė netraukė. Jis įstojo į Maskvos universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Po metų perėjo į Teisės fakultetą, kurį ir baigė 1889 metais. Baigdamas mokslus, apgynė disertaciją „Visuomeninė ir privatinė ūkinė gamybos organizacija“, už kurią jam buvo suteiktas teisės kandidato laipsnis. Studijos suformavo jo politines pažiūras – liberalus demokratas; mokslinį interesą – teisė, filosofija, sociologija, etika ir politinė ekonomija. Ir, svarbiausia, įprasmino tikslą dirbti Lietuvos labui.
Pastarasis siekis nulėmė įsitraukimą į Maskvos lietuvių studentų veiklą. 1886 – 1889 metais vadovavo Lietuvių studentų draugijai, kurioje būdavo iki 60 narių. 1887 metais, pradėjus leisti „Šviesos“ laikraštį, jis pradėjo jame aktyviai bendradarbiauti – rašė straipsnius socialinėmis ir ekonominėmis temomis. Vėliau publikavo savo straipsnius „Varpe“, bendradarbiavo su J. Šliūpo leidžiamu JAV laikraščiu „Lietuviškas balsas“. Baigęs teisės mokslus galėjo dirbti valstybės tarnyboje, bet tik ne Lietuvoje (caro valdžia lietuviams katalikams neleisdavo dirbti Lietuvoje), arba verstis privačia teisininko praktika.
1889 – 1892 m. buvo teismo kandidatu prie Suvalkų apygardos teismo. Pamatęs, „kokia slidi yra dorovės atžvilgiu advokato darbo palinkusi plokštė“, nutarė stoti į valstybės tarnybą. Ir 1892 metais buvo paskirtas į Taškentą, vėliau Samarkandą, kur dirbo teismo tardytoju, taikos teisėju, prokuroro padėjėju. 1892 m. vedė Celiną Marcinkevičiūtę, su kuria susilaukė keturių sūnų ir dukters.
1905 metais įsitraukė į politiką, palaikė Rusijos konstitucinių demokratų (kadetų) partiją. Todėl buvo atleistas iš darbo ir po 13 metų grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, bet dirbo advokatu prie Vilniaus teismo rūmų. Aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą: dalyvavo draugijoje „Daina“, priklausė Lietuvių mokslo draugijai, kurios pirmininku buvo Jonas Basanavičius, nariais – Juozas Tumas Vaižgantas, Antanas Smetona. 1907 metais padėjo surengti pirmąjį lietuvių moterų suvažiavimą. Apie tai jis rašys, kad „man sugrįžus Kaunan, greitu laiku buvau kunigų pakviestas į pasitarimus lietuvių moterų suvažiavimui rengti.“ Konsultavo teisiniais klausimais ir, kaip itin prisidėjęs prie suvažiavimo organizavimo, buvo išrinktas į jo prezidiumą. Jo žmona C. Leonienė buvo numatyta kandidate į prezidiumą, skaitė pranešimą „Apie visuomenišką moterų padėjimą Lietuvoje ir jų kultūriškus uždavinius“.
Teisininko patyrimas, aktyvi visuomeninė veikla lėmė jo dalyvavimą ir išrinkimą 1907 m. į Rusijos antrąją Valstybės dūmą nuo Suvalkų gubernijos. Dūmoje dirbo kadetų frakcijoje, buvo švietimo komisijos sekretorius, reikalavo netrukdomo Lietuvos vaikų mokymo. Dūmos nariams lenkams aptarinėjant būsimosios Lenkijos valstybės sienas, P. Leonas protestavo prieš Suvalkijos priskyrimą Lenkijai. Su kitais lietuviais Dūmos nariais rengė Lietuvos autonomijos įstatymo projektą.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, P. Leonas tapo Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nariu, vėliau pasitraukė į Rusiją, kur ir padėjo lietuvių pabėgėliams. Jo aktyvumas lėmė, kad buvo išrinktas Rusijos kadetų partijos centro komiteto nariu. Tuo pasinaudojęs, jis įteikė kadetams memorandumą apie Lietuvos autonomiją, tai yra siekė Lietuvai suteikti bent minimalų valstybingumą.
1917 metais jau ryškėjo Lietuvos kairiųjų ir dešiniųjų partijų nesutarimai, augo priešprieša. Siekdamas mažinti prieštaravimus, P. Leonas įkuria Demokratinės tautos laisvės partiją „Santara“. Taip pat redaguoja to paties pavadinimo laikraštį, kuriame agituoja už demokratinę respubliką, lygias piliečių teises, toleranciją. Toks jo politinis aktyvumas lėmė, kad grįžęs 1918 metais į Lietuvą jis buvo pakviestas būti pirmosios, o vėliau ir antrosios Vyriausybės teisingumo ministru. Iš esmės jis sukūrė teismų tinklą ir organizavo teismų darbą.
1919 m. balandžio – spalio mėnesį buvo vidaus reikalų ministru ketvirtojoje Vyriausybėje. Jis daug nuveikė rengdamas Steigiamojo Seimo, savivaldybių rinkimų įstatymų projektus. Ministro pareigos buvo siūlytos dar kelis kartus, bet jis atsisakė, nes jam buvo nepriimtinas tuo metu buvęs politinis susiskaldymas. Jo nuomone, kuriant valstybę „reikia jungti visas veikiančias tautos jėgas, atskirų grupių (partijų) siekimai turi nusileisti tautos gyvybiniams reikalams.“ P. Leonas turėjo visapusišką autoritetą, todėl buvo renkamas Steigiamojo seimo, pirmojo, antrojo ir trečiojo seimų Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku. Keletą kartų jo kandidatūra buvo aptarinėjama kaip kandidato, tinkamo būti prezidentu, bet nugalėjo partinės ambicijos.
1920 m. pasitraukęs iš politikos grįžta prie teisininko darbo, tampa vienu iš Lietuvos teisininkų draugijos steigėjų, Advokatų tarybos pirmininku. Suformulavo principą, kad „teisininkas jokiomis aplinkybėmis negali sudaryti sandorio su savo sąžine“. 1920 m. Kaune įkūrus Aukštuosius kursus, pradeda dėstyti, skaito politinės ekonomijos kursą, teisės dalykus.
1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą, jis tampa Teisės fakulteto dekanu, profesoriumi. Minint universiteto dešimtmetį, už indėlį organizuojant teisės studijas jam buvo suteiktas universiteto Garbės daktaro vardas. Dauguma atėjusiųjų dėstyti buvo teisininkai – praktikai ir teorinių kursų nenorėjo skaityti. Todėl to ėmėsi P. Leonas, jis dėstė teisės filosofijos istoriją, sociologiją, etiką. Išspausdino savo paskaitas, kurios iš esmės tapo pirmaisiais teisės vadovėliais. Išleido keliolika mokslinių studijų, tokių, kaip „Istorinė žmoniškumo etikos ir teisės evoliucija“, „Tautiškumas ir nacionalizmas“ ir daugelį kitų. Šiose studijose jis pagrindė savo sampratas, kad visų tautų teisės elementai yra vienodi, tautos ir žmonijos teisė dėsningai progresuoja, „žmogui yra būdingas polinkis, verčiantis jį nuolat tobulinti savo prigimtį, ir tas polinkis yra būdingas ir tautoms.“ Jo nuomone, socialinė pažanga vyksta, bet lėtai ir vingiais.
Studentų buvo vertinamas kaip geras dėstytojas, kruopščiai ruošdavosi paskaitoms. Jų palankumo susilaukė ir kaip dekanas, nes stengėsi padėti sunkiau gyvenantiems studentams. 1931 m. iš savo atlyginimo įsteigė 1000 litų premiją, skiriamą studentams už mokslinę veiklą. Teisės fakultetas, matydamas tokį jo rūpestį, įsteigė dvi Petro Leono vardo premijas (po 500 litų) už geriausią studentų mokslinį darbą.
1933 m. pasitraukė iš dekano pareigų. 1934 metais, pablogėjus sveikatai, atsisakė skaityti paskaitas, tačiau po dvejų metų pagerėjus sveikatai jis vėl grįžo į universitetą. 1938 m. gegužės 11 d. skaitė paskutinę paskaitą ir kitą dieną mirė.
Petras Leonas – teisininkas, kūręs teismo instituciją, rengęs įstatymų projektus, 1918 – 1919 metais, vienu sunkiausių Lietuvai periodu, aktyviai dėjęs jos valstybingumo pamatus. Jis savo įvairialypį patyrimą perdavė studentams. Tai žmogus asmenybė, prisidėjusi prie modernios Lietuvos sukūrimo 1918 – 1938 metais.

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *