Senųjų Prienų beieškant

2014 m. Europos paveldo dienų renginiai skirti praėjusio amžiaus laikotarpiui iki Antrojo pasaulinio karo ir šį laikotarpį atspindinčiam paveldui aktualizuoti. Ta proga rugsėjo 15 – 20 dienomis Prienų krašto muziejus kvietė į ekskursijas po Prienų miestą „Senųjų Prienų beieškant“.

Pasak ekskursijas vedusios Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotojos Ernestos Juodsnukytės, pasakojimo apie Prienų istoriją negalima pradėti neprisimenant miesto vardo atsiradimo, jo įkūrimo. Todėl neatsitiktinai ekskursijų pradžia – šalia buvusios Prienų piliavietės, kurios liekanas, kaip teigia tyrinėtojai, nusinešė Nemuno vandenys.

Ekskursijose dalyvavo ir mokiniai, ir miesto svečiai bei vietiniai gyventojai. Ir kiekvienas ne tik prisiminė jau girdėtus istorinius faktus, linksmas ar liūdnas istorijas, bet sužinojo ir daug naujo.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienų vardas paminėtas 1502 m., kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Prienus dovanojo savo favoritui, totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Svarbus miestui ir kariuomenės kapitonas Gasparas Horvatas – manoma, kad jis apsigyveno Prienuose ir 1609 m. pastatydino bažnyčią bei reikalavo, kad klebonas tobulai mokėtų lietuvių kalbą, auklėtų ir mokytų jaunimą. O Prienų pilį, nusižiūrėjęs į Sisterono pilį Prancūzijoje, apie 1654 – 1661 m. pastatė Gotardas Vilhelmas Butleris. Keturaukštė pilis buvo susprogdinta 1701 m.

Svarbi Prienų istorijai ir Popierinė, kurioje veikusiose popieriaus dirbtuvėse buvo gaminamas aukštos kokybės popierius. Nors niekas tiksliai negali pasakyti, kada dirbtuvės buvo pastatytos, bet žinoma, kad jos buvo sugriautos 1701 m., o amžiaus pabaigoje atstatytos, nes apie 1823 metus dar eksportavo aukštos kokybės popierių į Maskvą, Peterburgą, Varšuvą. 1794 m. popierius buvo gaminamas net su 32 įvairiais vandens ženklais. Fabrikas sunyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą, neatlaikęs kitų popieriaus gamintojų konkurencijos. Jo pastatuose dar kurį laiką veikė malūnas, vilnų karšykla, degtukų dirbtuvė.
Moksleiviams buvo nauja tai, kad Greimų tiltas, dabar ne tik skiriantis miestą į dvi dalis, bet ir atskiriantis Suvalkiją nuo Dzūkijos, kadaise (1795 m.) skyrė Prūsiją ir Rusiją. Šalia jo, pastate, kuriame vėliau gyveno dailininkas N.Silvanavičius, veikė muitinė. O žinia, kad 1915 m. kaizerinei Vokietijai užėmus Prienus, jos gyventojams per dieną buvo paskirta tik po 160 g grūdų ir 500 g bulvių, buvo draudžiama šerti ir skersti gyvulius, kepti saldžius pyragus, gaminti bet kokios rūšies muilą, miegoti ant pagalvės, vartoti druską, degtukus, sachariną, tabaką, degtinę, buvo netikėta ir sunkiai įsivaizduojama.

Po Pirmojo pasaulinio karo Prienai pamažu pradėjo keistis. 1920 m. miestelis tapo valsčiaus centru, turėjo miesto ir valsčiaus savivaldybes, paštą, per kurį nuo 1921 metų buvo gabenamos siuntos iš Kauno į Marijampolę. Buvo policijos nuovada, teismas, notariatas, urėdija ir trys girininkijos. Veikė kanauninko F. Martišiaus įsteigta privati „Žiburio“ gimnazija, pradžios mokykla, privatus vaikų darželis, knygynas. Gimnazijos direktoriaus iniciatyva vasaromis buvo organizuojami sodininkystės ir bitininkystės kursai, veikė parapijos ir šaulių chorai.

1922 metais Prienuose buvo 3260 gyventojų. 1937 m. mieste buvo 365 namai (19 mūrinių, 14 dviejų aukštų). Juose gyveno 4200 gyventojų. 1939 m. veikė net 121 parduotuvė, iš kurių tik 10 priklausė lietuviams, veikė ir viena degtinės parduotuvė. Mieste buvo 5 malūnai. Vienas žymiausių ir seniausias (statytas dar baudžiavos laikais) – Bagranskio malūnas Kranto gatvėje. Jis atliko ne tik malūno funkcijas, bet XX a. pradžioje buvo savotišku kultūros centru, kuriame rodydavo nebylųjį kiną (vasarą – lauke, žiemą – palėpėje), o muzikantas Ališauskas grodavo armonika.

1929 – 1930 m. inžinieriaus ir mokytojo Cezaro Pšemeneckio rūpesčiu Prienuose buvo pastatyta elektros pastotė ir iš Kauno atvesta elektra.

Reikšmingiausia pramonės įmonė mieste buvo alaus bravoras, kurį apie 1920 metus iš Goldbergų įpėdinių perėmė B. Šakovas. Fabrikas tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms, turėjo dvi alines (Kaune, Laisvės alėjoje, ir Alytuje), o Prienų bravore pagamintą „Imperial“ ir „Pale Ale“ rūšių alų gėrę Europos ambasadose.

Prienai buvo žinomi kaip arkliavagių kraštas. Anot amžininkų, arklius vogdavo ne pačiuose Prienuose, bet Balbieriškio apylinkėse, ir perdažytus parduodavo kitoje Nemuno pusėje. Yra žinoma, kad arkliavagiai iš vargšų arklių nevogdavo – tik iš tų, kurie turėjo du ar daugiau arklių, sakydami: jei turėjo pinigų dviems arkliams, turės ir trečiam.

Prienuose veikė trejos kapinės: be senųjų, kuriose laidodavo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių prieniškius, dar buvo žydų (jų vietoje pastatytas vaikų darželis), evangelikų liuteronų (dabartinių „Žiburio“ gimnazijos ir „Ąžuolo“ progimnazijos vietoje). Senosios Prienų kapinės veikė iki 1961 m. Kapinės buvo suskirstytos į teritorijas: turtingųjų (dauguma kapaviečių turėjo laidojimo rūsius), paprastų piliečių ir nekrikštų. Pagrindiniai vartai buvo vakarinėje dalyje (į dabartinę Kauno gatvę). Centrinis takas buvo apsodintas iki šių dienų išlikusiomis liepomis.

„Kasdien praeinam pro daugelį pastatų, bet nežinom, kas juose buvo anksčiau, kiek daug yra ypatingų vietų, turinčių įdomią istoriją. Dabar žinosime ir kitiems papasakosime“, – sakė ekskursijoje dalyvavę Prienų bendruomenės Vaikų dienos užimtumo centro lankytojai.

Laima Duoblienė