Sugrįžusi darbais ir meile…

Gegužę į savo jaunystės miestą – Prienus, į savo pradžią, iš kurios vedė kelias į gyvenimą, mokęs atrasti amžinąsias žmogiškumo, gerumo, dvasingumo ir teisingumo vertybes, buvo sugrįžę 1949 – ųjų laidos žiburiečiai.

Atvažiavusi į Prienus, Gražina Starkauskaitė – Kavaliauskienė visada užsuka pas savo bendraklasius.Ir šiemet po susitikimo kitą dieną jos su Onute Mickevičiene aplankė Bronelę Jurgelaitienę, kuri dėl sveikatos negalėjo dalyvauti susitikime, ir drauge prisiminė gimnazijos laikus.

Sugrįžo, kad pasibūtų, pasidžiaugtų vienas kitu, atsivertų ir pasidalintų tuo, kas dar gyva širdyje bei atmintyje, ir, pasak šio ir anksčiau jau vykusių susitikimų organizatorės, seniūnės Gražinos Starkauskaitės – Kavaliauskienės, kad drauge įsitikintų, jog gegužė dar nepamiršo nei jų juoko, nei dainų…

Susitiko jie savo bendraklasio Justino Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje, jo vardo bibliotekoje, kur tebėra gyva poeto dvasia, išsaugotas jo balsas, kur gyvena jo knygos. Knygos, padedančios savyje auginti vis daugiau tėviškės. O auga ji ir iš patirto džiaugsmo, ir iš skaudžių išgyvenimų bei prisiminimų, liudijančių, kad čia gražiausia kalba, skambiausios dainos, mieliausi žmonės, nuoširdžiausi mokyklos bei jaunystės draugai ir geriausi mokytojai.

Prieš penkiolika metų švęsdama 70 – mečio jubiliejų, šios garsiosios Justino Marcinkevičiaus šešiolikmečių laidos siela Gražina sakė, kad ją augino tėvai ir „Žiburys“. Manau, kad ir rytoj, pasitikdama 85 – ąjį savo gimtadienį, gerbiama Gražina pakartos tą patį. O gal dar pridurs, kad ir Prienai, nes būtent juose buvo ir gražūs, dvasingumo pilni jos namai, ir žymioji „Žiburio“ gimnazija, žadinusi ne tik siekti mokslo, bet ir mokiusi visada būti piliečiais, mylėti savo kraštą ir tėvynę. To nepajėgė sunaikinti nei sudėtingi pokario metai, nei ilgas sovietinis laikotarpis, nei praradimai, nusivylimai, netektys. Atvirkščiai. Gyvenimo patirtis išmokė Gražiną dar labiau branginti šalia esančius žmones, tiesti jiems pagalbos ranką, prisiminti tuos, kurie jau išėjo, ir įamžinti jų atminimą. Ir – bene svarbiausia – ne tik nebijoti pasakyti tiesą, bet ir už ją pakovoti.

Jeigu bent trumpai peržvelgtumėm svarbiausius Prienų įvykius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir prisimintumėm reikšmingiausius darbus, visame tame, tiesiogiai ar netiesiogiai, pajustumėm Gražinos buvimą – jos pilietinę poziciją, jos neabejingumą, atsakomybę ir iniciatyvą įgyvendinant prasmingas idėjas. „Žiburio“ kalnelio įamžinimas, Krašto muziejaus išsaugojimas, Panteono atsiradimas Prienų kapinėse, žymių kraštiečių kapų tvarkymas, prisiminimų apie gimnaziją ir žymius žiburiečius rinkimas, Justino Marcinkevičiaus bibliotekos atkeliavimas į Prienus… Tai toli gražu tik nedidelė dalis tų darbų. Visa, kas susiję su „Žiburio“ gimnazija, su buvusiais jos mokytojais ir bendramoksliais, partizaniniu judėjimu, jai nepaprastai svarbu. Kaip ir tai, kuo gyvena Prienai šiandien. Vienas didžiausių jos troškimų – kad šiandieniniai žiburiečiai saugotų ir brangintų savo gimnazijos vardą bei jos tradicijas, o rajono valdžios žmonės nepamirštų savo krašto istorijos ir vertintų tuos, kurie ir kasdienybėje daro didelius darbus.

Džiugi susitikimo akimirka. Su J. Marcinkevičiumi.

Na, o mums labai svarbu, kad ją turime. Kaip savo žodyje, skirtame mielai Gražinai Starkauskaitei – Kavaliauskienei, rašo kitas iškilus mūsų krašto žmogus, Prienų miesto Garbės pilietis rašytojas Vytautas Bubnys:

„Gražina buvo Justino Marcinkevičiaus klasės seniūnė, seniūne liko ir iki šios dienos. Jos iniciatyva mudu su Elena buvome priimti į Justino klasiokų būrį jau daugiau kaip prieš 20 metų ir visą laiką jaučiamės kaip viena šeima, tiesa, jau gerokai išretėjusia.

Žavi Gražinos pastangos tarnauti gimtajam kraštui, įamžinti mirusiųjų atminimą. Žavi jos tikrumas, nuoširdumas, meilė žmogui, matymas jame, kas gera, gražu.

Ji rišo ir riša žmones ne tik žodžiais, bet ir savo atvira širdimi, kiek galėdama visais rūpinasi. Principinga, nemėgsta falšo, apkalbų. Tai – moteris, sakyčiau, iš didžiosios raidės. Tokia, apie kurią žmonės nuo seno sako „nors prie žaizdos dėk“.

Mudu su Elena nuoširdžiai sveikiname Gražiną jubiliejaus proga, linkime pačio svarbiausio – sveikatos, sveikatos, sveikatos – ir tikime, kad dar ne vienerius metus ji vadovaus Justino Marcinkevičiaus klasės būriui“.

Prisidedame prie Elenos ir Vytauto Bubnių sveikinimų ir kartu klausiame savęs: o kodėl Gražinai Starkauskaitei – Kavaliauskienei iki šiol nesuteiktas Prienų miesto Garbės piliečio vardas? Klausimas lieka atviras. Iš tiesų – kodėl?

Ramutė Šimukauskaitė

Gegužę vykusio bendraklasių susitikimo nuotrauka. Kartu – Elena ir Vytautas Bubniai.