„Kur Nemuno mėlynas kelias“

Birštono sav. vicemeras, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys dėkoja Vienkiemio teatro atlikėjams.

Netruko prabėgti dveji metai ir Klojimo teatro festivalis „Kur Nemuno mėlynas kelias“, jau devintasis, vėl pakvietė visus susirinkti draugėn. Susiburti vėl toje pačioje vietoje, kur ir pirmą kartą prieš aštuoniolika metų – Matiešionyse, svetingoje Galinių sodyboje. Vietoje, kur plevenanti atvirumo, nuoširdumo, laisvės, geros nuotaikos ir smagių emocijų liepsnelė šildo, sutelkia ir įsuka visus į jaukų teatro dienos sūkurį.

Festivalį pradėjo šeimininkai – Birštono vienkiemio teatras ir vaikų studija „Mes“. Manau, kad nesuklysiu sakydama, jog pripratome, kad kiekviename festivalyje Birštono vienkiemio teatras mus nustebina vis nauju ir dar nelukštentu teatro žanru, taip ieškodamas dar neatrastų pasibeldimų į žiūrovų širdis. Šį kartą Birštono vienkiemio teatras prabilo aktualia nūdienos tema ir pabandė į žiūrovus kreiptis klausimu, kuris kiekvienam iš mūsų kartais kyla ir galbūt neduoda ramybės. Jų poetinė kompozicija „Ar daug žmogui reikia?..“ (scenarijaus autorė ir režisierė Beata Klimavičienė) pakvietė prisiminti svarbiausius Lietuvos kovos už laisvę įvykius ir šiandienos kontekste paklausti ir savęs, ar gebu branginti laisvę, ar

Baigiantis Vienkiemio teatro spektakliui į dangų pakilo ukrainiečių mergaičių ir birštoniškių paleisti balti balandžiai.

ryžčiausi dėl jos kovoti. Kartu su Birštono vaikais šito klausė ir dvi mergaitės ukrainietės…
Birštoniškių spektaklis vyko klojime, o iš jų perėmę estafetę linksmieji dzūkai iš Matuizų vaidino jau kiemo erdvėje įrengtoje scenoje. Varėnos kultūros centro Matuizų teatrą „Giraitė“ 1998 m. įkūrė ir jam iki šiol vadovauja Irena Čeplikienė. Teatre vaidina įvairaus amžiaus ir profesijų aktoriai mėgėjai. Režisierė su aktoriais siekia „žiūrovą užkrėsti gera nuotaika, užburti taip, kad žiūrovas galėtų nors trumpam pasinerti į teatro gelmes, pamiršti visus gyvenimo rūpesčius“. Ir praėjusį šeštadienį Matiešionyse jie tai bandė padaryti su nuotaikingu, smagiu spektakliu „Dzūkų gyvascis“. Ir jiems tikrai pasisekė.

Marytė Galinienė (dešinėje) tęsia kartu su vyru Jonu puoselėtą tradiciją atverti sodybos vartus festivaliui. Nuotraukoje – ji su ukrainiete Svetlana.

Prisiminėm ir mums artimas kai kurias krašto tradicijas, papročius, valgius, burtus – tiesiog linksminomės kartu su aktoriais.
2017 metais savo veiklą pradėjęs, bet jau spėjęs ir Italijoje pasirodyti Rūdiškio kultūros centro „Bajorų“ teatras festivalio žiūrovus pakvietė pasižiūrėti žaismingą spektaklį „Trijų velnių valsas“ pagal Žemaitės „Trys mylimos“ (režisierius Vytautas Mikalauskas). Tai – gerai žinomas spektaklis, bet dažnas kolektyvas, jį vaidindamas, įneša kažką naujo. Pasak vienos iš nuolatinių festivalio dalyvių, dar taip savo personažą interpretuojančio gudruolio samdinio ji nemačiusi.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“ savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo 1987 metų. Jam vadovauja režisierė Alma Ona Vaišnienė. Teatro credo

Rūdiškių „Bajorų“ teatro spektaklio akimirka.

labai paprastas ir teisingas „Mylėk teatrą savyje, o ne save teatre“. Žiūrovai gražiai priėmė spektaklius „Kalboje – tautos likimas, muzikinė kompozicija „Išgirsk mane“, I.Čechovo „Meška“, A. Keturakio „Amerika pirtyje“. Matiešionių festivalyje matėme mėgėjų teatro „Langas“ jaunimo grupę, pristačiusią kompoziciją pagal J. Erlicką „Miniatiūros iš natūros“ (scenarijaus autorė ir režisierė Alma Ona Vaišnienė). Žiūrint ir klausant miniatiūrų, dainų, emocijos tikrai liejosi per kraštus – ir juokas, ir ašaros – reikėjo tik girdėti, apie kokias nūdienos aktualijas kalba J.Erlickas ir jaunieji aktoriai.

„Rokuojasi“ dzūkai iš Matuizų.

Paskutiniajam festivalio spektakliui visi vėl persikėlė į klojimą. 1991 metais veiklą pradėjęs Kupiškio kultūros centro, Skapiškio padalinio mėgėjų teatras „Stebulė“ (režisierė Vita Vadoklytė) puoselėja lietuvių nacionalinę dramaturgiją, savo krašto tradicijas, scenoje įamžina kraštiečių kūrybą. Kupiškio ir Skapiškio krašto kultūrinė praeitis – tai atspirties taškas teatro veiklai, pamatas, ant kurio formuojamas teatro repertuaras. Tai – pagrindinė gija, vertybiniu pagrindu vienijanti ir žiūrovus, ir vaidintojus. Tuo turėjome progos įsitikinti ir kiek anksčiau Birštone viešint „Stebulės“

„Lango“ jaunimo grupė su vadove Alma Ona Vaišniene.

vaikų grupei, o Matiešionyse kupiškėnai pristatė spektaklį „Lietuvybės lopšys“, skirtą kunigo, švietėjo Jono Katelės atminimui.
…Taip spektakliams keičiant vienas kitą, klausantis „Lendrūno“ kapelos muzikos ir dainų, pertraukų metu linksmai sukantis rateliuose ir bičiuliškai šnekučiuojantis atėjo ir pavakarė. Bet prieš atsisveikinant dar buvo įteiktos „Tulpės“ ir „Versmės“ sanatorijų dovanos geriausiems moters ir vyro vaidmenų atlikėjams, padėkota gausiam būriui rėmėjų ir pasivaišinta gardžia medžioklių virta sriuba bei tradiciniu bulvių plokštainiu. O jau visai vakarėjant

Skapiškio mėgėjų teatro „Stebulė“ grupė, pelniusi ir apdovanojimus už geriausius moters ir vyro vaidmenis.

mėlynas Nemuno kelias išlydėjo namo. Bet ne su visam, iki kito – dešimtojo festivalio, vyksiančio 2024-ųjų liepą.
Ramutė Šimukauskaitė

Birštono vienkiemio bendruomenė teikė paraišką LR žemės ūkio ministerijai pagal trečią kryptį „Renginių organizavimas“ ir gavo finansavimą savo rengiamam tradiciniui renginiui: Klojimo teatrų festivaliui „Kur Nemuno mėlynas kelias“.

Medžiotojų klubas „Lokupis“ vaišino sriuba.

Šventėje galima buvo ne tik Laukevičių surinktų vaistažolių įsigyti, bet ir išgirsti naudingų Birutės patarimų, kaip jas naudoti.