Sugrįžimas į krašto istorijos gilumą. Balbieriškiui – 520.

Atminties takais

Birštono pavieto ir dvaro įtaka krašto apgyvendinimui 16 amžiuje

Aleksandras Jogailaitis.

Birštono dvaras turėjo nemažą įtaką LDK istorijoje. Bet didžiausia jo įtaka mūsų kraštui. Birštono dvarui šiuo laikotarpiu priklausė ne tik plačios žemės abipus Nemuno į kairę nuo Birštono.
Dabartinis Balbieriškis, kaip pirmoji istorinė Prienų savivaldybės valda, kairiajame Nemuno krante išaugo iš Birštono dvaro centro pačiame Birštone. Jam priklausė ir Paašmintys, Važatkiemis, Rūdupis, Bagrėnai, Ginevičių Mažutavičių kaimai, Bačkininkai, Pagaršvys, Liepalotas. (1587 m. liepos 14 d. Birštono karališko dvaro inventorius – Акты издаваемы Виленскою коммиссиею для разбора древних
актов.Т.ХХV.Инвентари и разграничительные акты.Вильна,1898,с.108-114) Birštono dvaras iki 1583 metų skverbėsi į Vaseliūnus, Nibrius. Jo valdiniai užpuldinėjo net Kašonis, Pelekonis. 17 amžiuje padėtis pasikeitė. Birštonas ir jo apylinkės tapo Prienų seniūnijos dalimi. Bet Balbieriškis išplaukė iš istorinio Birštono dvaro valdų.
Iš rusėnų kalbos išvertėme niekada dar neverstą dokumentą, svarbų visam kraštui – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio 1502 m. balandžio mėn. 25 dienos privilegiją Hanusui Sudermanui.Tai – mūsų dovana Balbieriškio ir viso krašto žmonėms, didžiajai Balbieriškio šventei.

1502 metų privilegija
„Jo malonybės karaliaus Aleksandro privilegija meistrui Hanusui, suteikiant pavaldumui Birštono dvaro žemę ir žmones – medžioklius ir grybų, ir uogų rinkėjus.
Dievo vardu amen. Mes su Dievo malone, Aleksandras, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, rusų kunigaikštytė (Elena – V.K.), prūsų, žemaičių ir kitų ponų bei paveldėtų giminės valdų valdovas iškilmingai nusprendžiame šiuo mūsų raštu tiems kas juo naudosis ir gerbs jį girdėdamas, dabarties ir ateityje būsiantiems, kam bus reikalinga tai žinoti. Kad juo vadovautųsi atlikdami ištikimą ir teisingą tarnybą meistro Hanuso tarnai. Tarnybą savo valdovui jis pasiaukojamai atliko. Už tai norim jį ir ateičiai turėti, norim su juo visu uolumu atsiskaityti. Su mūsų malone jam iš Birštono pavieto duodame dvarą ir žmones, medžioklius, uogų ir grybų rinkėjus, visus Kalnyno žmones (gyvenančius prie Kalnyno ežero, – V.K.) gyvenančius tam tikrose ribose: pradedant nuo Kalnyno ežero iki Nedrynės upės, iš ten iki Peršėkės upės. O Peršėkės upe – į Nemuną. Iš kitos pusės nuo Kalnyno ežero, Ringio upe iki Balos (Tuo laikotarpiu tas upelis buvo, – V.K.), o ta bala iki pat Nemuno. Ir davėm jam tuos žmones, kurie tose nurodytose sienose gyvena ir savo žemes turi. Su visomis ariamomis žemėmis ir drevinės bitininkystės biržėmis ir su pievomis, su ežerais, upėmis ir intakais, su bebrynais, dideliais tvenkiniais ir užtvankomis. Ir su malūnais ir su jų miltais, ir su miškais, ir su giriomis. Ir su piniginėmis, medaus, daržovių, javų ir avižų duoklėmis ir su visokiomis kitomis pajamomis ir su visais kitais mokesčiais, kurie kieno nors vardu bus skirti arba bus pakeisti. Ir davėme anksčiau nurodytą dvarą meistrui Hanusui, jo žmonai ir vaikams ir po to būsimiems palikuoniams amžiams ir nenutraukiamai, amžių amžiams. Savo valia jis gali anksčiau nurodytą dvarą parduoti, atiduoti, pakeisti, išplėsti, padidinti, geresniu ir naudingesniu sau paversti, taip kad pats tai geriau suvoks. Ir turi teisę meistras Hanusas ir jo teisingi paveldėtojai su anksčiau nurodytu dvaru ir valstybinę tarnybą atlikti, pagal papročius tarnauti ir juo tarnyboje pasiremti (finansiškai, – V.K.), kaip kunigaikščiai, didikai, žemvaldžiai bajorai Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje su savais dvarais atlikdami valstybinę tarnybą pasiremdami daro. Tiegi žmonės, kuriuos mes jam skyrėme, medžiotojai ir grybų bei uogų rinkėjai, tą valandą, kai mes būsime Birštone, medžioklėse, turi mums, Valdovui, tas savo medžioklės ir rinkimo tarnybas atlikti. Ir negali niekas tų žmonių teisti – nei Trakų vaivados, nei mūsų Birštono vietininkai, pats jis tuos žmones gali teisti, juos valdyti ir jiems patarti. O jeigu kažkam atsiras dėl jo nusiskundimai, tai tegu jį mums apskundžia, nes mes – Valdovas – privalome teisingumą įgyvendinti.
Išduota Krokuvoje 1502 metais prieš Kristaus gimimą, balandžio 25 dieną. Prie mūsų buvo didikai ir kilmingi bajorai: Dvaro maršalas, Utenos ir Merkinės vietininkas kunigaikštis Michailas Glinskis, Jos malonybės Karalienės ochmistras, Kauno vietininkas Vaitiekus Janavičius, dvaro paiždininkis ir dvaro arklininkas, Žolūdės vietininkas Martynas Chreptavičius“ (Lietuvos Metrika. Knyga Nr.25(1387-1546).Užrašymų knyga 25, įrašas 124, V., 1998, p.184).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas