Vilma Klimienė, Birštonas:
– Mūsų šeima saugo ir brangina mano vyro Lino Klimo senelio Andriaus brolio žurnalisto, redaktoriaus Kazimiero Berulio kėdę, kuri stovėjo prie jo rašomojo stalo, taip pat saugom ordiną.
Kazimieras Berulis gimė 1905 metais Plimute, JAV, 1909 metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno netoli Miroslavo. Išties įdomi jo biografija. Lietuvos universitete Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių, vokiečių literatūrą, pedagogiką, psichologiją ir žurnalistiką. Vėliau K. Berulis gyveno Žemaitijoje. 1931–1935 m. Telšiuose redagavo savaitraštį „Žemaičių prietelius“, buvo ateitininkų federacijos generalinis sekretorius. Bendradarbiavo leidiniuose „Ateitis“, „Tėvynės sargas“, „Židinys “, „Lietuvos mokykla“, „Mūsų Vilnius“, „Šaltinis“, „Naujoji vaidilutė“, „Dienovidis“. 1932 m. už tarptautinį žurnalistinį bendradarbiavimą su Latvijos Respublika buvo apdovanotas Latvijos Respublikos trijų žvaigždžių ordinu. Vertingą jo darbų dalį sudaro monografija apie Dzūkijos dainių, poetą M. Gustaitį – ,,Kun.Motiejus Gustaitis. Pedagogas ir švietėjas“, išleista 1936 metais. 1995 metais vasario 25 d. Miroslave Kazimierui Beruliui buvo atidengtas ir pašventintas vietinio skulptoriaus Albino Januškevičiaus sukurtas koplytstulpis. Atminimo lentelė ant koplytstulpio skelbia, kad „Šioje sodyboje gyveno žurnalistas, žymus visuomenės veikėjas Kazimieras Berulis. 1905–1941.
Džiaugiamės ir didžiuojamės saugodami šias relikvijas, tikėdami, kad jos saugo ir mūsų šeimą.
Genutė, Prienai:
– Tai mano prosenelės austa staltiesė. Mano mamos, kaip sakydavo, „atsineštinė“ arba dar vadino „pasogine“. Ji yra keturnytė, labai plonai pirmos rūšies linas suverptas, linu apmesta ir linu atausta. Staltiesė didelė, rankom ir susiūta linais plonais, net nepasakytum, kad ne siuvimo mašina tik akį užmetus. Senovėje ir stalus didelius reikėdavo užtiesti, ypač šios staltiesės buvo tiesiamos tuomet, kai namuose pašarvodavo žmogų, ir ant to stalo, kurį būdavo apsėdę giesmininkai, ir buvo užtiesiami stalai, prie kurių visus atėjusius pagerbti kviesdavo pasivaišinti du vakarus ir grįžus nuo kapinių palaidojus, kai būdavo meldžiamasi, ir būtinai duodavo valgyti tą, ką turėjo. Nežinau, ar išsaugojo kitos dukros, mano seserys, kurios jau ilsisi Amžinybėje, bet man ši staltiesė be galo brangi ir šventa.
Danutė Kasiulytė, Stakliškės – Vilnius:
– Oho, koks iššūkis!!! Kad iš šeimos liko tik prisiminimai, o jie brangūs tik man… turėjau gerus, mylinčius tėvus, ramų, daug skaitantį tėtį ir linksmą, dainininkę, gerą šeimininkę, labai išmintingą mamą. Kai grįžtu į kaimą, visada noriu gaminti mamos gamintus valgius. Ar tai relikvija? Vargu. Tiesiog gimtuose namuose gyvena mamos dvasia … Gal relikvija galima būtų pavadinti senelio linksmus pokštus, kuriuos visi giminėj žinom. Labiausiai išgarsėjusi istorija, kaip senelis apgavo kunigą.
Buvo žiemos sekmadienis senelis, atvažiavo su rogėm į Stakliškių centrą ir susitiko kunigą (gal kun. Jazukevičių, bet nesu tikra). O tas ir sako, – nu, Gervickai, sumeluok man ką nors. – O senelis atsako: Neturiu laiko, kunige, Guostos ežere žuvys dūsta, pasiimsiu maišų ir važiuoju gelbėt, tuo pačiu ir žuvų prisisemsiu. – Ir nuvažiavo namo. O kunigas nuskubėjo prie ežero patikėjęs, kad žuvys visos ant kranto iššokusios. O prie ežero ramu, nei tos žuvys dūsta, nei jų gelbėt reikia, nei prisisemt yra ką… Kitą kartą, kai susitiko kunigas senelį, sako : tai apgavai mane, sumelavai…, o senelis sako: taigi pats prašėt, kad ką sumeluočiau…Senelis turėjo labai gerą humoro jausmą ir greitą reakciją. Nežinau, ar tai gali būt relikvija. Man relikvija – tai kažkoks širdžiai labai brangus daiktas, susijęs su prisiminimais, bet tokio kaip ir neturiu.
Antanina Vievesienė, Liciškėnai:
– Turiu išsaugojusi ir naudoju savo močiutės Kostancijos ližę. Pati turiu duonkepę, senovinį pečių, kuriame kepu bandas. O tešla bandai dedama ant kopūsto lapo, su kuriuo gražiai „užtrauki“ ant ližės ir pašauni į pečių. Turiu išsaugojusi ir branginu siuvinėtas staltieses ir mažus užvalkaliukus pagalvėlėms, kurių siuvinėdavo tik vieną pusę. Tai daiktai, kurie tiesiog šildo būtį.
Daiva Kaminskienė, Gripiškės – Kaunas:
– Gimiau gražiame Prienų rajono Stakliškių seniūnijos Gripiškių kaime ant gražaus Verknės kranto. Visada supo graži gamta ir geri, mylintys kaimo žmonės. Man didelė garbė, kad aš užaugau tarp išmintingų senų žmonių, kurie padėjo pagrindus mano gyvenimo vertybėms.
Mano šviesios atminties močiutė Monika gyveno Stakliškių miestelyje.Pas ją praleisdavau nemažai laiko.Labiausiai patiko namų ir močiutės ramybė, kalbėjimas su manimi, kaip su suaugusiu žmogumi. Labai mėgstu rankdarbius. Tai močiutės nuopelnas. Ji pati nelabai turėjo laiko jais užsiimti, tai matydama, kad man patinka, vesdavo pas tetas, kurios mezgė, nėrė ir siuvinėjo. Aš jaučiausi kaip pasakoje. Siuvinėti užvalkalai, nertos staltiesės, užuolaidos. Man toks gražus tas pasaulis. Atrodo, net dabar jaučiu baltų krakmolintų močiutės kaimynės užvalkalų kvapą. Ji tai suprato ir vieną kartą nuvedė pas kitą savo kaimynę, kuri išmokė pirmą rimtą raštą virbalais, kurį šiandien moku.
Pirma. Meilė rankdarbiams, atsidavimas šitam pomėgiui. Jis lydi mane visą gyvenimą. Daug ką perdaviau dukrai, tik šiuolaikiškam pavidale.
Antra. Didelė dvasinė relikvija – pagarba mirusiems žmonėms ir jų atminimui. Ėjimas į kapines tais numintais miestelio takeliais, tai ekskursija per Stakliškių praeitį.Vėl užburianti ramybė, ramus pasakojimas apie Anapilin išėjusius žmones.
Trečia. Pagarba ir meilė savo namams. Ji sakydavo, žiūrėk, kiekvienas paukščiukas pavasarį tvarko savo namus. Taiso savo mažą suplyšusį lizdelį. Tai man išliko visam gyvenimui. Puoselėti ir mylėti savo namus, nors ir lizdelio dydžio. Mačiau, kaip ji mylėjo savo šimtametę pirkelę.
Ketvirta.Viskam savas laikas. Tas pamokymas nelabai buvo suprantamas, kol nesulaukiau savo vaikų ir anūkės.
Penkta.Viską gyvenime suspėsi.Tada buvo visiška nesąmonė, laikui bėgant, supratau, kad gyvenimas ilgas ir viską spėji.
Šešta. Mylėti žmones, jiems padėti, bet atidaryti duris tik tiems žmonėms, kurie tave myli ir tu juos myli. Šitas supratimas atėjo labai vėlai.
Septinta. Atlikti bet kokį darbą nepriekaištingai, kiek tik gali. Dabar tuo vadovaujuosi.
Aštunta. Nekeisti pasaulio. Nekeisk to, kas ne tavo valioj. Paleisti situaciją.Prisitaikyti, nes esi mažas žmogus. Ji pati daug metų kentėjo nuo tarybinės valdžios.
Devinta. Išmokė rinkti vaistingus augalus ir kaip jais gydytis. Kaip teisingai džiovinti, trinti ir t.t. Vaikščiojimas po laukus, pievas ir miškus buvo kažkas tokio. Tą perdaviau dukrai. Mokiau to, ko mane mokė. Esu laiminga mama.
Dešimta.Už viską padarytą gyvenime gera ar bloga yra kaina. Supratau. Deja, per vėlai…
10 gyvenimo taisyklių, perduotų mano nuostabios močiutės. Jomis vadovaujuosi ir šiandien. Jas perdaviau dukrai. Esu be galo laiminga, kad turėjau tokią močiutę. Šventai tikiu, kad ji ir mano mama yra mano angelai sargai. Jas jaučiu visa savo esybe. Jos visa-da su manimi….
Neišvengiau gyvenime klaidų, bet jas ištaisyti ir atsitiesti padėjo močiutės pamokymai…
Parengė Palma Pugačiauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“