„Kai dirbi mylimą darbą ir jis atneša vaisius – tada ir ateina sėkmė“

Daugiau nei prieš 15 metų Ovidijus Drūlia nusprendė tęsti šeimos tradicijas ir oficialiai perėmęs iš tėčio ūkį į šią veiklą pasinėrė pats. Vėliau prie vyro prisijungė ir žmona Eligija, čia sukasi ir ištikimi jų pagalbininkai – vaikai. Anksčiau Drūlios puoselėjo iš tėvų perimtą augalininkystės ūkį, tačiau dabar Veiverių seniūnijoje įsikūrusiame šeimos ūkyje auga ne tik grūdinės kultūros, bet ir pusšimtis limuzinų veislės galvijų.
Eligija atvira – iš pradžių jai, miesto vaikui, mintis apie ūkininkavimą buvo svetima, tačiau dabar ji pati save vadina limuzinų veislės fanatike. Apie savo meilę Limuzinams ir apie tai, ar Jaučio metais drūti augintiniai atnešė sėkmę į Drūlių namus, Eligija Drūlienė pasakoja ir „Gyvenimo“ skaitytojams.

Eligijos ir Ovidijaus Drūlių ūkyje auga ne tik grūdinės kultūros, bet ir gausus būrys Limuzinų veislės galvijų.

– Eligija, anksčiau Drūlių šeimos ūkyje augo grūdinės kultūros, kaip jame atsirado limuzinų veislės galvijai?
– Apie mėsinių galvijų auginimą vyras kalbėjo jau seniai. Jo tėtis Vytautas Drūlia yra limuzinų veislės atsiradimo Lietuvoje pradininkas. Neslėpsiu, man, gimusiai ir augusiai mieste, ūkininkavimas, kaip sakoma, nebuvo „prie širdies“. Vyrui teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų mane pabandyti. Kartą, grįžęs iš viešnagės Vilkaviškio krašte, papasakojo apie pamatytą įspūdingą limuzinų mišrūnų bandą ir galimybę įsigyti kelis galvijus. Žinodama, kad jeigu jis ko nors labai nori, tai vis tiek pasieks, aš sutikau. Taip į ūkį atkeliavo dešimt limuzinių mišrūnių. Jos mane savotiškai užbūrė nuo pat pirmos akimirkos, kai jas pamačiau. Mūsų širdys pradėjo plakti vienu ritmu (šypsosi pašnekovė – red. p.). Tai buvo pats geriausias mano priimtas sprendimas gyvenime. Baigiau kursus, tapau ūkininke. Su laiku ūkyje mišrūnus pakeitė grynaveisliai limuzinai.
Aš dažnai sakau, kad yra mėsinių galvijų augintojai ir yra limuzinų augintojai. Kuo jie skiriasi? Pastarieji – tai tikri fanatikai, atiduodantys visą savo širdį gyvuliams, negailint nei laiko, nei sveikatos, galintys apie savo augintinius kalbėti ir kalbėti nesustojant. Tokie ir mes su Ovidijumi, nes kiekvienas mūsų augintinis turi vardą, kai kurie net ir pravardę. Nors daug kam atrodo, kad mūsų bandoje visos karvės vienodos, tačiau mes net iš tolo, nematydami įsagų, dažnai galime įvardinti vardu. Mums jos visos skirtingos.
– Kiek šiuo metu turite šios veislės augintinių?
– Šiuo metu, skaičiuojant su prieaugliu, turime 53. Visai neseniai 8 telyčiukės iškeliavo į kaiminystėje esantį Aušros Babenskienės limuzinų ūkį. Galime pasidžiaugti, jog galimybe įsigyti telyčių veislei iš mūsų ūkio domisi ir Latvijos limuzinų augintojai. Mums tai tikrai svarbus įvertinimas.
– Papasakokite apie savo kasdienybę: kas labiausiai vargina, o kas džiugina, auginant tokį būrį šių gražuolių?
– Kaip ir sakiau, esame limuzinų augintojai-fanatikai, todėl, prižiūrint savo augintinius, sunkių darbų mums nėra… Viskas daroma su didele meile ir atsidavimu. Taip, fizinės ištvermės reikia nemažai. Labai džiaugiuosi, kad ūkyje darbuotis padeda ir abu sūnūs. Žinau, kad savo gyvenimo jie nesieja su žemės ūkiu, todėl esu dar labiau dėkinga už tai, kad didžiąją dalį savo laisvalaikio jie skiria pagalbai mums. Prijaukinant veršiukus, jų indėlis yra didžiausias.
O kasdienybė įprasta: pašert, pakreigt, bet svarbiausia – pabendrauti. Norint, kad galvijai būtų jaukūs, su jais reikia praleisti kuo daugiau laiko, visus pakalbinti, paglostyti. Sunku būna tik vienu atveju, kai sušlubuoja augintinių sveikata. Tai koją nikstelėjo, tai šoną užsigavo – visko pasitaiko. Tuomet atrodo, kad „širdis kulnuose“, pergyvenam lyg dėl savo vaikų. Įtemptas būna ir veršiavimosi periodas. Tenka ir naktimis keltis (pasikeičiant kas porą valandų) bei stebėti, ar kuri nepradėjo veršiuotis. Puikus sprendimas buvo įsirengti tvarte kameras, kad galėtume bet kuriuo metu stebėti, kas vyksta. Praėjusio veršiavimosi rekordas – 5 veršiavimaisi per parą, o per savaitę tuo metu sulaukėm 14 veršelių, tikrai buvom sumaišę dieną su naktim. Bet viskas praeina, užsimiršta ir mes vėl pasiruošę naujam maratonui. Su laiku ateina ir patirtis. Džiaugiamės ir turėdami draugų, labiau patyrusių limuzinų augintojų. Jie yra mūsų patarėjai ir mokytojai. Ką išmokstame iš jų, dalinamės ir su kitais.
– Savo ūkio vargais ir džiaugsmais dalijatės ir Facebook paskyroje „Drūlių limuzinai“: kaip kilo mintis savo kasdienybe dalintis socialiniuose tinkluose?
– Brandindami mintis apie „limuzinų ūkį“ rinkome informaciją iš visur. Daugiausia padėjo galvijų augintojai, ypač Arūnas ir Rasa Rutkauskai. Tačiau buvo ir tokių „pažinčių“, kai žmonės nenorėjo dalintis savo sėkmės istorijomis – nors kaip ir keista – konkurencija tarp ūkių išties dar per maža.
Gyvename išmanių technologijų amžiuje, kur savo sėkme, pasiekimais ar rūpesčiais galime pasidalinti virtualioje erdvėje, tad, siekiant populiarinti mėsinės gyvulininkystės šaką ir Limuzinų veislę, sukūrėme Facebook paskyrą. Ten ir dalijamės savo vargais bei sėkme, kad kiti pradedantys galėtų pasimokyti, pasiklausti ar „nukopijuoti“, kas pas mus gerai, ar padėtų mums „pamatyti“ savo klaidas. Toks bendravimas, teigiamų emocijų pasidalinimas yra būtinas, siekiant geriausio ūkiui ir galvijams. Žinoma, yra kolegų, kurie gyvai atvyksta pas mus į ūkį, susipažįstam, pasidalinam mintimis ir informacija, kodėl ir kaip reikėtų daryti arba kaip išvengti galimų klaidų.
– Paskyrą vedate nuo pavasario, tačiau jau subūrėte bendraminčių būrį: kas sekėjus domina labiausiai?
– Manau, kad viskas. Viskuo ir dalijamės: tvarto statybos, pašarų ruošimas, galvijų priežiūra – tuo, kas aktualu kiekvienam galvijų augintojui.
– Teko pastebėti vieną iš klausimų, užduotą „Drūlių limuzinai“ paskyroje: „Jei šiandien reikėtų priimti sprendimą kurtis nuo nulio, ar pasirašytumėte?“ Koks būtų Jūsų atsakymas?
– Dažnai žmogus galvoja: „jeigu aš būčiau jaunas bei turėčiau protą ir patirtį, kuriuos sukaupiau per gyvenimą, turbūt daryčiau ką nors kitaip ar ką nors kito“. Tačiau, kaip taisyklė, gyvenimas diktuoja savo eigą, mes tik dalyvaujame jame ir stengiamės tai daryti kuo geriau. Visas gyvenimas – tai uždaras ekonomikos ratas, papildytas meno ir kūrybos elementais. Ką nors pradedi, stiprėji ir, jei tikrai to nori, kabinies iki paskutinio. Limuzinai pas mus atsirado ne šiaip sau… Kadaise buvo priimtas sprendimas – mišrūnų bandą kardinaliai keisti į grynaveislius galvijus. Tam buvo ir ekonominiai paskaičiavimai, ir nustatyti tikslai, kada ir per kiek mes pasieksim optimalų bandos dydį, kad šeimos ūkis neštų pridėtinę vertę, būtų pelningas ir darbo įdėjimais „nevargintų“. Dabar galime drąsiai teigti: jeigu reikėtų viską pradėti nuo nulio – pradėtume. Be abejonės, tam tikrų korekcijų į investicijų savilaikiškumą įneštume, tačiau tikslas ir siekiamybės būtų tos pačios.
– Besibaigiantys 2021-ieji metai – tai Jaučio metai: kokie jie buvo Jums? Ar toks būrys jaučių atnešė sėkmę į jūsų šeimos namus?
– Kartais širdis sako, kad reikia elgtis taip, o ne kitaip, tačiau darbe turi būti ir teigiamas finansinis rezultatas. 2021-ieji – tai pirmieji finansiniai metai, kai po 5-erių metų investicijų, skirtų ūkio transformacijai, į „limuzinų ūkį“ gautos pirmosios pajamos iš veislinių galvijų pardavimo. Labai džiaugiamės kad mūsų pirmosios grynaveislės telyčaitės papildė kito tvirto ūkio bandą. Nors šie metai beveik visiems ūkininkams buvo „nekokybiškų“ grūdų metais, kas labai atsispindėjo ūkių finansuose, tačiau mes ir toliau einame į priekį, ten, kur širdis veda. Kai dirbi mylimą darbą ir jis atneša vaisius – tada ir ateina sėkmė.
– Ko artėjančių švenčių proga palinkėtumėte kitiems? 
– Praėję dveji metai visiems buvo „žiauriai“ sunkūs – suvaržymai visuomenei ir ekonominėms veikloms padarė didelę žalą mūsų tiesioginiam bendravimui. Netgi šventės buvo perkeltos į „nuotolį“. Visgi daug dalykų mes mokomės iš prancūzų (gal dėl to ir mūsų galvijai yra prancūziški) – apsikabinti pasisveikinant, šiltas ir malonus bendravimas ir „pastovėjimas“ už savo teises. Linkim, kad ateityje žmonės nevengtų vienas kito, kad bendravimo atšalimas ištirptų, kad brangius žmones galėtume apkabinti, kad laisvai galėtume jaustis laisvalaikiu namie, darbe ir bendraudami su aplinkiniais. 
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė