Kur užkasti partizano J. Lukšos-Daumanto palaikai?

Atminties takais

Seimas 2021 metus paskelbė partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, nes šiemet sukako 100 metų nuo jo gimimo.

Prienų rajone gimęs rezistentas, vienas ryškiausių partizanų vadų, kovojusių už Lietuvos laisvę. Jo palaikai nerasti ir jų paieškos tęsiasi iki šiol. Apie partizano užkasimo vietos versijas ir vykdomas paieškas kalbamės su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju Rytu Narvydu.

„Vykdydami J. Lukšos palaikų užkasimo vietos paieškas, tikimės, kad ateityje gal atsilieps kas nors žinantis kokią reikšmingą informaciją,“ – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.

– Juozas Lukša-Daumantas „Skirmantas“ pokariu žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį tuometiniame Veiverių valsčiuje prie Pažėrų. Kiek metų tęsiasi šio partizanų vado užkasimo vietos paieškos?
– Mėginimų surasti jo užkasimo vietą buvo. Tačiau konkrečių paieškos veiksmų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ėmėsi nuo 2007 metų.
– Kur pakastas J. Lukša-Skirmantas, iki šiol nesurasta. Istorikai jo palaikų ieškojo Kauno pakraštyje 2007–2008 metais. Kiek tikėtina tiriama versija, kad palaikai galėjo būti užkasti Nemuno paupyje, Marvelėje?
– Apie tai, kad žuvusio partizano Juozo Lukšos-Skirmanto (gimęs 1921-08-10, žuvęs1951-09-04) palaikai užkasti vietovėje netoli Č. Radzinausko (Marvelės, Lampėdžių) tilto kairiajame Nemuno krante, man papasakojo buvęs LSSR MGB spec. grupės agentas-smogikas Pranas Preikšaitis. Jis patvirtino, kad 1951 metų rugsėjo 4 dieną dalyvavo J. Lukšos suėmimo operacijoje, tačiau vietą, kurioje žuvęs partizanas buvo užkastas, jam parodė kitas agentas, dalyvavęs užkasinėjant.
Su P. Preikšaičiu kelis kartus lankytasi 2007–2008 metais jo nurodytoje vietovėje.
– Ar buvo rasti dokumentai, patvirtinantys šią užkasimo versiją?
– 2007–2008 metais nurodyta vieta – kairiajame Nemuno krante krūmais apaugęs paupys, apimantis kelis hektarus. Nuo 1951 metų ši vietovė iš esmės pasikeitė: pastatytas minėtas Č. Radzinausko tiltas, nutiesti keliai su sankasomis iš kitų vietų užvežto daug grunto, katilinių išdagų ir pan.
Dabar šioje teritorijoje veikia degalinė, kurios 2008 metais dar nebuvo.
Konkrečios vietos P. Preikšaitis negalėjo nurodyti, jo pasakojimas bei apsilankymai

„Skirmantas“ su bendražygiais, 1947 m. gruodis (J.L. tupi, iš kairės).

vietovėje nufilmuoti. Ši užkasimo versija tyrinėta 2007–2008 metais, bet ją konkrečių patvirtinančių duomenų nerasta.
Apie išdėstytas aplinkybes pranešta J. Lukšos artimiesiems ir Niujorke gyvenančiai J. Lukšos našlei p. Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei-Paronetto.
– Kokios naujausios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro žinios apie tai, kur jis galėtų būti užkastas? Ar yra naujų versijų?
– Nėra žinoma nė vieno atvejo, kad sovietų saugumiečiai būtų sudarę žuvusiųjų partizanų palaikų užkasimo vietos tikslų planą. Visais atvejais apie tai dokumentuose pažymima abstrakčiai. Pavyzdžiui, „lavonas nuvežtas į LSSR MGB Kauno sr. valdybą“ ar nurodant atstumą nuo kokio nors objekto: „Karjere 3 km nuo miestelio“ arba „300 metrų į šiaurės vakarus nuo kapinių“ ir pan.
Vykdant tyrimą dėl J. Lukšos užkasimo vietos tikėtasi rasti bent paminėto pobūdžio dokumentą. Tačiau paieškos Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose rezultatų nedavė.
…Beje, kai kurias versijas, pasirodžiusias viešumoje, pavyzdžiui, Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“, aš vertinu labai skeptiškai. Jos nėra paremtos jokiais istoriniais faktais, tai tėra vien „išmąstymai“.
– Kas žinoma apie Vilniaus, gal Kauno „Našlaičių“ kapines?
– J. Lukšos žūties ir atpažinimo faktas, patvirtintas jį pažinojusių liudininkų, tą dokumentą mes turime. Sovietų saugumiečiams nereikėjo vykdyti papildomų veiksmų su partizano kūnu, – instrukcijos juos įpareigojo palaikus nedelsiant slapta užkasti. Derėtų pažymėti, kad užkasimo vietą jie galėjo pasirinkti pagal aplinkybes, t. y. – nebuvo įpareigoti lavonus gabenti į iš anksto numatytas vietas.
Tačiau žinome, kad buvo ir „nuolatinio naudojimo“ vietos. Kaip, antai, Vilniaus „Našlaičių“ kapinės. Galimai analogiškos vietos egzistavo Kauno mieste ar kur nors šalia, kur buvo užkasinėjami Kauno kalinimo įstaigose mirę arba žuvę partizanai. Tačiau nei paieškos archyvuose, nei užklausimai Kauno paminklosaugos specialistams, Kauno SĮ „Kapinių priežiūra“, morgo darbuotojams bei pokalbiai su daugeliu kauniečių rezultatų nedavė – aktualios informacijos gauti nepavyko.
– Ar tikimasi surasti, kur galėtų būti J. Lukšos-Skirmanto kapas?
– Norėčiau pastebėti, kad iki šiol žuvusių partizanų bei sovietų represijų aukų užkasimo vietos aptiktos remiantis ne dokumentine medžiaga, o apie jas žinojusių asmenų parodymais. Pavyzdžiui, Tuskulėnų masinę kapavietę nurodė buvęs sovietinis saugumietis R. Vaigauskas, palaidojimus „Našlaičių“ kapinėse – ten dirbusio duobkasio sūnus.
Vykdant J. Lukšos palaikų užkasimo vietos paieškas, tikėtasi, kad galbūt atsilieps kas žinantis kokią nors reikšmingą informaciją, tačiau tyrimui aktualių pranešimų kol kas negauta. Dabar, deja, neturime pakankamai tikslių duomenų, kurie leistų mums nustatyti tikslią palaikų užkasimo vietą.
– Tačiau rankų nenuleidžiate. Juk rasta nemažai partizanų palaikų, kaip partizano Adolfo Ramanausko-Vanago, Antano Kraujelio- Siaubūno, nors apie juos nebūta žinių dešimtmečiais…
– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras šiuo metu kuria paieškų ir identifikavimo skyrių, kuris užsiims partizanų ir kitų žuvusių įvairiomis aplinkybėmis už Lietuvos laisvę paieška. Numatoma sistemingai dirbti šioje srityje: vykdyti archyvinę paiešką, organizuoti archeologinius kasinėjimus.
…Manoma, kad Lietuvos žemelėn atgulė daugiau kaip 20 tūkstančių partizanų, deja, pavardžių žinome tik apie 13 tūkstančių…
Bet gyvenime kartais susiklosto aplinkybės ir duomenų atsiranda… Tad išlieka viltis, kad žuvusiųjų kaulai kada nors atguls kapinėse.
– Dėkojame jums už išsamų, faktais paremtą pokalbį. Sėkmės ateities paieškose.
Veronika Pečkienė

Juozo Lukšos slapyvardžiai:

J. Lukša Daumantas „Skirmantas“

Juodis – partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas
Kazimieras – Vyriausio ginkluotų pajėgų štabo (VGPŠ) Vilniuje adjutantas
Vytis – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas, spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas ir Tauro apygardos organo „Laisvės Žvalgas“ redaktorius
Skirmantas – Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas
Kęstutis – ekspedicijos į Lenkiją ryšio atstatymui su užsieniu vadovas
Skrajūnas – Lietuvos partizanų BDPS prezidiumo pasiuntinys- įgaliotinis Vakaruose
Daumantas – Vakaruose parašytos knygos „Partizanai už geležinės uždangos“ autorius
S. Mykolaitis – grįžęs į Lietuvą 1950 m. rudenį iki žuvimo.
(Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras)