Mūsų tėvas

2021 metų spalio 2 dieną sukanka 120 metų, kai gimė Juozas BEITNARAS, visą savo prasmingą gyvenimą praleidęs Prienų mieste.
Staliaus-dailidės amato Juozas Beitnaras išmoko iš gero meistro A.Černevičiaus. 1944 m. liepos mėnesį vokiečiai subombordavo Prienų alaus bravorą. Degė mediniai namai. Mano tėvas su savo ugniagesių komandos nariais pylė vandenį ant visų gerbiamo inžinieriaus, mokytojo C.Pšemeneckio gyvenamojo namo, ir jis išliko, šiuo metu šiame pastate veikia Prienų krašto muziejus.
Antrasis baisus gaisras kilo 1953 m., kai sudegė daug namų dabartinėse Vytauto ir J.Brunzos gatvėse. Buvo statomi laikini mediniai barakai padegėliams J.Zdebskio ir Kęstučio gatvėse (vėliau ėmė dygti ir mūrai).
Tėvas Juozas dirbo su savo tėvu Kazimieru Rusijoje, kai šeima, bijodama kaizerio, 1914 m. pasitraukė į Rusijos Žemutinį Naugarduką. Kasė apkasus prie Smolensko, kaip nepilnametis gaudavo 25 kapeikas per dieną, o jo tėvas – vieną auksinį rublį.
1918 m. grįžę į Lietuvą plėtė ir platino savo namą, esantį Kęstučio g. 24. 1922 m. mano tėvas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Varėnoje, LDK Margirio 6-ame pėstininkų pulke kuopos raštininku. Čia pravertė carinėje pradinėje mokykloje įgyti gebėjimai rašyti kaligrafiškai.

1940 m. buvo paskirtas sukarintos Prienų ugniagesių komandos karininku sargybos tarnyboje (skiriamasis ženklas – apykaklė su trimis kubiukais). Buvo verčiamas tapti komunistų partijos nariu, bet nestojo, nes buvo tikintis, lankė bažnyčią. Atėjus vokiečiams, liko eiliniu komandos nariu.
Iki išėjimo į pensiją 1962 m. daugelį metų dirbo Prienų statybos valdyboje stalių-dailidžių brigadininku. Buvo profsąjungos pirmininku.
Tėvas didžiavosi savo sūnumis ir dukromis, tuo, kad jie įgijo aukštąjį išsilavinimą: sūnūs tapo mokytojais, viena dukra – gydytoja, kita – inžiniere.
Ligos palaužtas gydėsi Šilavoto, Veiverių, Prienų ir Kauno ligoninėse…
Tikėjai Dievą. Esi įamžintas fotoalbume – knygoje „Bažnyčia Lietuvoje“ (1987 m., 67 psl.), Prienų bažnyčios šventoriuje per atlaidus vykusios procesijos metu.
Daug gyvenime patyrei pavojų ir negandų, bet visą laiką Tave saugojo mūsų motinos maldos ir tavo angelas sargas. Iš sovietų valdžios gavai 52 rublių pensiją ir už žmoną – 5 rublių priedą.
Skausmingai išgyvenai skriaudą, kai Prienų miesto seniūno nurodymu turėjai nugriauti savo rankomis pastatytas gonkas ir tvoreles, saugojusias žmonos gėlių darželį.
Bet 80-ties sulaukęs gavai „dovanų“ – vienąkart per savaitę be eilės pagal taloną nusipirkti 2 kg mėsos…
Dėkojame Tau, Tėve, už viską. Mes dar gyvi – dukros Onutė ir Marytė, mūsų vaikai ir anūkai. Už gyvybę ir gyvenimą!
Tu man, jaunam mokytojui, kai dirbau tuomečiame Sedos rajone, siųsdavai laiškus. Didžiuojuosi, kad buvau vienintelis, kuriam rašei ir apgailestauju, jog šių laiškų neišsaugojau, o būčiau įdėjęs į Atminties albumą…
Petras Algirdas Beitnaras