Pirmą rugsėjo sekmadienį daug kelių vedė į Matiešionis. Jais į Nemuno vingio ir miško apjuostą kaimą iš Marijampolės, Kauno, Veiverių, Jonavos, Žemaitijos krašto ir kitų Lietuvos vietų rinkosi poezijos kūrėjai bei jos mylėtojai. Siauras pievos keliukas juos atvedė į Renatos Valatkienės sodybą, kur jaukios Nemuno kilpų regioninio parko gamtos apsuptyje, ošiant šimtamečiams ąžuolams, vyko Varnelės Baltosios knygos „Gyvenimo akvarelė“ pristatymas.
Renata – tarp eilėraščių ir savo tapytų paveikslų.
Beje, Varnelė Baltoji – tai pati Renata Valatkienė, į pirmąją eilėraščių ir miniatiūrų knygą sudėjusi savo pačios labai spalvotus ir įvairius išgyvenimus. Ir vis dėlto, kodėl toks pseudonimas, kodėl būtent Varnelė Baltoji? Autorės teigimu, tai ne pavidalas, o nuolatinė būsena, lydinti nuo pat mažumės.
– Aš visada jaučiausi kitokia, nepritampanti, besielgianti ne taip kaip reikia ir dažnai išeinanti už standartiškumo ribų, pilna kunkuliuojančių emocijų, kurios kartais prasiveržia pro griežtus visuotinos elgsenos normatyvus. Su metais atėjo branda ir supratimas, kad būti kitokia tiesiog privalumas ir kad nereikia to slėpti ar bandyti save keisti, – sveikindamasi su susirinkusiais bičiuliais, artimaisiais ir Matiešionių bendruomenės žmonėmis sakė Renata.
Daugiau paaiškinimų nelabai ir reikėjo. Susirinkusieji klausėsi bardo ir poeto Arvydo Paulausko, kitų kūrėjos bičiulių Algimantos, Alvyros, Nijolės skaitomų eilių iš „Gyvenimo akvarelės“, ir grožėjosi čia pat ant klojimo sienos ir pievelės eksponuojamais Renatos nutapytais paveikslais, gimusiais kartu su eilėraščiais ir miniatiūromis.
Su bičiulėmis iš Žemaitijos krašto Renata Valatkienė susipažino Šarkelėje vykusiame kūrėjų sąskrydyje.
Antrosios popietės dalies metu visi persikėlė į klojimą. Čia prie kavos ar arbatos puodelio iš video ekrano vėl skambėjo muzika ir Varnelės Baltosios eilės, kurias skaito Renatai nepažįstama aktorė Virginija Bartašiūtė. Jai taip patiko viešoje erdvėje pasklidę Renatos eilėraščiai, kad ji panoro juos įgarsinti. Dar vienas autorės facebook bičiulis iš Ispa-nijos Artūras Smauglys susuko video.
Taigi tą rugsėjo sekmadienį mūsų laukė daug netikėtų, bet mielų širdžiai akimirkų. Kartu gimė ir viltis, kad Renatos Valatkienės sodybos kiemas taps dar viena nauja erdve, traukiančia į Matiešionis, jau garsius medžio skulptorės Rimantės Butkuvės angelais, Baltistikos ąžuolo prof. Jono Kazlausko tėviške, ąžuolynu… Iki naujų susitikimų.
Ramutė Šimukauskaitė
Eilėraščius palydėjo Arvydo Paulausko atliekamos dainos.
Žmogaus diduma
Mažutėm vaikelio pėdutėm ėjau,
Su vėju lenktynių per jūras skridau,
Paaugusiai širdžiai kelius įstabiausius tiesiau,
Gyvenimo greitkeliais, autostradom lėkiau…
Dabar gi,
Kai rytmečio saulė paglosto akis
Ir lengvas vėjelis kutena padus,
Ranka vieniša glaudžia antklodę vis,
O kūnas nenori palikt susapnuotas viltis…
Kai saulėti toliai savo grožiu vilioja
Ir žodžiai sparnuoti paukščiu nuplasnoja,
Širdis lyg nelaisvėj pagauta spurdena
Ir meilės sparnai nukirpti neplazdena…
Šioj žemėj nereikia jokių dovanų,
Šlovės ir garbės aštrių spindulių.
Išmokti mylėti ir būt mylimam –
Štai laimė tikra ir žmogaus diduma.
Knygelė su palinkėjimais pasklis ir po Matiešionis.
Gyvenimo akvarelė
Jei atrodo, kad žolė nežalia
Ir dangus mėlynumą praradęs
Klausk savęs, ar kalta čia spalva,
Ar esi regėjimo galią praradęs?
Ar regi pienės pūko lengvumą,
Ar matei, kaip atrodo aušra?
Pasakyk man, kaip atrodo vyšnia,
Ji kokio raudonumo?
Ir saulužė danguj,
Ar geltona, ar ne?
Ir upelis šaltumo ledinio,
Pasakyk, kokio jis skaidrumo?
Gal žinai, ar spalvota svaja?
Jeigu ne, gal vertėtų
Suteikt jai ryškumo?
Klevo lapas vis keičias
Su metų laikais
Kaip žmogus – čia vaikas,
Čia žilais jau plaukais
Negi vien tik balta
Arba juoda matai?
Nesakyk, kad nemoki tapyt
Ir teptuko nemoki valdyt.
Patikėk, jog ir tau
Šitiek talentų duota,
Kad gali kokį nori
Peizažą tapyt…
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“