„Pasakyk, kokia šalyje yra reabilitacija, o aš pasakysiu, koks šalies medicinos lygis“, – tokia frazė skambėjo 2000 m. Brazilijoje vykusio Pasaulinio reabilitologų kongreso metu. Fizinės medicinos ir reabilitacijos reikšmę Lietuva suprato labai anksti – tai buvo viena pirmųjų postsovietinių šalių pradėjusi kurti šiuolaikišką reabilitologijos modelį. Vienas žymiausių Lietuvos reabilitologų, stačiusių šiuolaikinės reabilitologijos pamatus šalyje – iš Prienų kilęs prof. Alvydas Juocevičius, 2021 metus pasitinkantis gražiu asmeniniu jubiliejumi ir 45-erių metų sukaktimi reabilitologijos srityje. Apie dar mokykloje gimusį susidomėjimą tuomet visai nepopuliariu mokslu, nuveiktus darbus ir iškilusius iššūkius A. Juocevičius pasakoja ir „Gyvenimo“ skaitytojams.
– Gerbiamas profesoriau, apie Jūsų darbus fizinės medicinos ir reabilitologijos srityje tikriausiai būtų galima parašyti knygą, tačiau šį pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie laikotarpį, kai minčių apie medicinos mokslus Jūsų gyvenime dar nebuvo: papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė.
– Nepaisant to, kad užaugau sudėtingu pokario laikotarpiu, vaikystė buvo išties įdomi. Kai buvau mažas, dabartinėje vietoje esančio Prienų turgaus nebuvo, šalia jo buvo kalva, gražus pušynėlis, todėl kartu su dar 12 berniukų daug laiko praleisdavome lauke, kur žaisdavome indėnus ir kitus žaidimus. Nors laikmetis diktavo savo sąlygas, turiu pripažinti, jog gyvenau gražioje ir darnioje bendruomenėje, kuri lietuviškas šventes: Užgavėnes, Šv. Velykas, Kalėdas ir kt. visuomet sutikdavo kartu – vienais metais pas vienus, kitais metais pas kitus kaimynus. Taip ir sukosi tas ratas.
Kitas etapas – tai mokykla. Šį laikotarpį prisimenu su dideliu džiaugsmu, nes mokykloje man viskas buvo lengva – aš visur dalyvaudavau, viską suspėdavau. Lankiau Prienų vidurinę mokyką (dabar – „Žiburio“ gimnazija – aut.p.), kuri jau tuomet pasižymėjo labai gerai išvystyta infrastruktūra, gausiu būrelių pasirinkimu (visi galėjo pabandyti paieškoti savęs) ir ypatingais pedagogais. Kaip žinia, tais laikais, jeigu mokytojas būdavo mažiau lojalus tuometinei valdžiai, jį išsiųsdavo dirbti į rajoną, todėl mums pasisekė, kad mokytojai buvo puikūs savo srities specialistai ir nuostabūs žmonės. Taigi savo gebėjimų ugdymo ir atradimų galimybės buvo didelės, o mokykla kartu atliko ir bendruomeninę funkciją, kurią, beje, pilnavertiškai veikiančią man teko stebėti ir stažuojantis Danijoje.
– Žinau, kad susidomėjimas reabilitacijos mokslais į gyvenimą atėjo taip pat mokykloje: kokia buvo ta istorija?
– Istorija labai paprasta: dešimtoje klasėje perskaičiau straipsnį mokslo populiarinimo žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ ir mane labai rimtai sudomino ta kryptis. Mokykloje dažnai vykdavo vakarai, kurių metu mokytojai klausdavo, kuo norime būti užaugę? Aš ir pasakiau… Tuomet mokytojai mane paskatino studijuoti Tartu universitete, kuris tuo metu buvo vienintelė aukštoji mokykla sovietų sąjungoje, kurioje medicinos studijų metu papildomai buvo dėstomi sporto medicinos ir reabilitacijos dalykai. Tartu universitetas turėjo puikius profesorius, o sporto fiziologijos dėstytojas A. Vyru tuo metu buvo pasaulio sporto fiziologijos žurnalo kolegijos narys. Puikiai žinote, kad sovietmečiu tai nedaug kam buvo leista.
Esu labai dėkingas mokytojams, patarusiems stoti į Tartu universitetą, nes būtent ten gavau labai daug informacijos ir tos dvi specialybės, kurias studijavau, yra labai giminingos, o teoriniai dalykai, kuriuos ten dėstė, buvo labai svarbūs pagrindui.
– Po studijų Tartu universitete grįžote į Lietuvą ir pradėjote statyti šiuolaikinės reabilitologijos pamatus: nuo ko viskas prasidėjo?
– Pradžioje dirbau su sportininkais. Man yra tekę „pridėti ranką“ ir prie rinktinių, ir prie tokių žymių atletų, kaip Virgilijus Alekna. Likimas lėmė, kad įstojau į aspirantūrą (trečios pakopos studijos TSRS, dabar – doktorantūra – aut.p.) reabilitacijos srityje, tai reiškė, kad šią sritį pradėjau tyrinėti visai kitu lygmeniu. Dar 1980 m. Vilniuje buvo įkurtas Reabilitacijos skyrius Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo institute, kur buvo labai stipri mokslinė bazė, ten buvo parengti ir kone visi pirmieji Lietuvos mokslų kandidatai ir daktarai. Man pasisekė, nes vienas profesorius – H.Guobys iš literatūros suprato šiuolaikinės reabilitacijos idėją ir čia įkūrė reabilitacijos skyrių mokslui, kur buvo suburta specialistų komanda, tarp jų buvau ir aš. Likimas mane labai anksti nukreipė tuo keliu ir aš gavau labai neblogus pagrindus Tartu universitete, vėliau aspirantūroje, o Lietuvai tapus nepriklausoma, 1990 m. buvau pakviestas į Sveikatos apsaugos ministeriją dirbti vyr. specialistu reabilitacijai.
– Kaip suprantu, į Nepriklausomybę žengėme praktiškai su minimaliais fizinės ir reabilitacinės medicinos pagrindais. Papasakokite, kaip tuomet atrodė situacija Lietuvoje.
– Mes turėjome kai kuriuos elementus, tačiau jie buvo pritaikyti tik dviejų profilių ligoniams. Problema buvo ta, kad ligoniams, kuriems būtina reabilitacija (neurologiniai, traumatologiniai, onkologiniai ir kt.), šios paslaugos nebuvo prieinamos visoje TSRS. Tokia buvo sveikatos sistema. Todėl iš tikrųjų Lietuvai teko sukurti visą bazę nuo nulio. Kadangi dirbau reabilitacijos moksliniame skyriuje, mums buvo leidžiama ieškoti tam tikro kelio, tam tikros programos. Man pavyko pritaikyti kitokią programą nei buvo taikoma iki tol ir gauti gerus rezultatus. Dvi metodikos netgi buvo pripažintos išradimais. Vėliau sveikatos apsaugos ministro ir VU MF dekano bendru įsakymu buvo pavesta įkurti reabilitacijos centrą bei iškeltas uždavinys sukurti šiuolaikišką reabilitacijos sistemą Lietuvoje. Tuomet jau dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje ir VU medicinos fakultete, tad buvau paskirtas atsakingu už šią programą. Buvo toks labai įdomus laikmetis: materialinės ir specialistų paramos teko ieškoti įvairių konferencijų metu, kuriose susipažinęs su užsienio specialistais, pasikviesdavau į Lietuvą, pristatydavau jiems idėją ir sulaukiau palaikymo. Per tuos pirmuosius 6–7 metus iš viso gavosi apie 100 savaičių nuolatinio specialistų mokymų, jie atvežė ir būtiniausias priemones reabilitacijai vykdyti.
– Mes, lietuviai, mėgstame lygintis su kitomis valstybėmis: iš savo patirties tikriausiai galite pasakyti, kaip Europos kontekste Lietuvos reabilitacijos sistema atrodo dabar?
– Siekiant, kad Lietuvos sveikatos sistemoje medicininė reabilitacija atitiktų ligonių poreikius, buvo kuriama reabilitacija, kurios pagrindas – kiek galima, maksimalus pacientų savarankiškumas ir grįžimas į gyvenimą, o darbingo amžiaus asmenų – į darbą.
Gydytojai reabilitologai prof. Alvydas Juocevičius, VšĮ „Tulpės“ sanatorija direktorė Liucija Patinskienė ir prof. Aleksandras Kriščiūnas 2015 m. Birštone vykusio simpoziumo metu.
Todėl pačioje pradžioje į reabilitacijos paslaugų teikimo sistemą mes įtraukėme Birštono, Druskininkų, Palangos ir kt. sanatorijas. Ir jeigu anksčiau galėdavome suteikti paslaugas vos dviejų profilių ligoniams, tai dar 2009 m., daryta analizė parodė, kad dabar esame pajėgūs suteikti reabilitacijos paslaugas 16 profilių pacientams, kuriuo gali pasinaudoti apie 60000 pacientų (stacionaro sąlygomis). Laipsniškai didėjant parengtų specialistų skaičiui, didėjo ir ambulatorinių reabilitacijos paslaugų prieinamumas. Jau 2009 m. VUL SK Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras, kuriam man teko vadovauti, buvo akredituotas Europos organizacijų ekspertų, kaip visiškai atitinkantis Europos reikalavimus mokslo, mokymo ir praktikos fizinės ir reabilitacinės medicinos srityje centras. Tuo metu tokių centrų sąraše buvo 25 centrai iš įvairių Vakarų Europos šalių.
Labai malonu, kad Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų metų atsirado nemažai žmonių, kurie suprato reabilitacijos reikšmę ir sunkiai dirbo, kad pasiektų tam tikrą paslaugų lygį, atitinkantį Europos reikalavimus. Labai gerai atsimenu tuos kelius ir procesą šiuolaikinės reabilitacijos link, į kurį įstaigos įsitraukė labai aktyviai ir iki šiol puikiai dirba.
Klausiate, kaip mes atrodome dabar? Tikrai neblogai. Niekada nepamiršiu kolegų reakcijos, kai Europos kongrese Prancūzijoje savo patirtis ir modelius pristatė tokios šalys, kaip: Vokietija, Prancūzija ir kt., o mano kolega iš Klaipėdos sako: „Tai mes viską jau turime“. Centrą įkūrėme pirmieji iš visų postsovietinių šalių, greitai prisijungė estai ir latviai. Kitos 12 respublikų šiuolaikinę reabilitaciją pradėjo diegti tik prieš 5–6 metus, o mes tai darome nuo pat Nepriklausomybės atgavimo. Palyginti su Vakarų šalimis, didelių skirtumų jau nematyti. Lietuvoje turime sukūrę optimalų reabilitacijos paslaugas teikiančių stacionarinių ir ambulatorinių padalinių ir įstaigų tinklą. Žinoma, kai kur reikia pakelti kvalifikaciją, nupirkti įrangos – tada reabilitacinio gydymo sistema visiškai prilygtų kitose Europos šalyse veikiančioms pažangiausioms sistemoms.
Beje, 2017 m. PSO parengė priemonių planą 2030, kaip turi būti plėtojama sveikatos sektorius pasaulyje, ir pirmą kartą tarp 5 prioritetinių krypčių įtraukė ir reabilitaciją. Mes startavome šiek tiek anksčiau, 1991 m. Kadangi mokėmės iš tų, kurie turi pažangias sistemas, todėl kryptis, kur mes einame, buvo aiški. Manau, esame teisingame kelyje.
– Į Lietuvos reabilitologiją įnešėte milžinišką indėlį: koks buvo didžiausias iššūkis Jūsų karjeroje?
– Dirbti su ligoniais psichologiškai tikrai labai sunku. Pradedantieji dirbti stacionare neretai greitai išeidavo iš darbo, nes emociškai labai išgyvendavo dėl pacientų. Bet sunkiausia buvo tai, kad žmonės patys nelabai tikėjo, kad galime jiems padėti, nes iki tol tokios praktikos paprasčiausiai nebuvo, o ir kitų specialybių gydytojai ne iš karto tuo patikėjo. Anksčiau pacientai, kuriems reabilitacija buvo būtina, važiuodavo namo ir šeimos nariai bandydavo jiems padėti. Reikėjo nemažai laiko ir pastangų, kad visuomenė suprastų, ką mes darome ir kodėl tai reikšminga.
– Esate žinomas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio reabilitologų bendruomenėje. Tikriausiai gyvenime turėjote ne vieną progą prisijungti prie daug daugiau medicinos srityje pažengusių šalių komandos, tačiau visą save atidavėte Lietuvai: kodėl?
– Pasiūlymų likti užsienyje tikrai buvo, bet aš mačiau, kad galima pagerinti situaciją Lietuvoje – tą kartu su kolegomis ir darėme.
– Trumpam sugrįžkime į pokalbio pradžią, kurioje daug gražių žodžių skyrėte savo mokytojams. Jūsų biografijoje ne kartą paminėta, jog didelio paskatinimo sulaukėte iš mokytojos A. Dzevaltauskienės. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką norėtumėte pasakyti šiai mokytojai?
– Kūno kultūros mokytojai Dzevaltauskai mokė labai šiuolaikiškai ir teisingai – tą aš supratau studijuodamas Tartu universitete, nes būtent tie pradmenys, kuriuos suteikė šie mokytojai, man labai padėjo studijų metais. Jie tikrai tikrai turėjo aukštą meistriškumo lygį. Aš jau nekalbu apie tai, kaip jie sugebėdavo įtraukti vaikus į sporto užsiėmimus – sportavo visa mokykla, aš ir pats buvau gimnastas, dalyvaudavau respublikinėse varžybose. Mokytoja Dzevaltauskienė buvo aukšto lygio mokytoja, išugdžiusi net aukščiausios klasės sportinių šokių atlikėjus.
Tiesa, turiu pabrėžti, kad „Žiburio“ gimnazijoje dauguma mokytojų buvo puikūs savo srities specialistai ir nuostabūs žmonės – tai buvo Mokytojai iš didžiosios raidės, surasdavę raktą ir į padykusio, ir į gerai besimokančio vaiko širdį. Jie buvo griežti ten, kur reikia, bet tuo pačiu ir labai supratingi.
– Gerbiamas profesoriau, gegužės 19 d. minėjote jubiliejinį gimtadienį: su kokiomis mintimis jį pasitikote?
– Kai turi laiko pamąstyti, tada supranti, jog galbūt vienur ar kitur galėjai daryti kitaip. Nors kliūčių per gyvenimą buvo įvairių, mano tėtis sakydavo: „Tu daryk gerai, jeigu darysi gerai, tave pastebės ir viskas gausis savaime“ – ir tai man gyvenime pasiteisino. Apibendrintai galiu pasakyti, kad nuėjau sudėtingą kelią, bet manau, tikslą pasiekiau. Savo darbo olimpo viršūne laikau 2018 m. Vilniuje įvykusį XXI Europos fizinės medicinos ir reabilitacijos kongresą, kuris pirmą kartą vyko ne Vakarų Europoje. Kongrese dalyvavo apie 1000 specialistų iš įvairių šalių. Pagal atvykusiųjų skaičių, tai buvo pats gausiausias, o pagal geografinį pasiskirstymą – pats sėkmingiausias Europos fizinės medicinos ir reabilitacijos kongresas. Tai yra didelis pripažinimas Lietuvai.
Man teko prisiliesti prie pačios pradžios, turėjau galimybę tą šiuolaikinės reabilitacijos idėją išbandyti pats, išmokti, pabandyti įdiegti vienam centre, o vėliau pritaikyti ir visoje respublikoje. Pastaruosius dešimt metų aktyviai dalyvauju Tarptautinių Fizinės medicinos ir reabilitacijos organizacijų veikloje, skaitau pranešimus Pasaulio ir Europos konferencijose, kartu su kolegomis iš kitų Europos šalių organizuoju mokymus įvairiose šalyse, kurios pradeda vystyti reabilitaciją. Vykdau centrų, rengiančių fizinės ir reabilitacinės medicinos gydytojus Europoje akreditaciją (esu komisijos pirmininkas). Taigi, jeigu kryptingai siekiame tikslo, surandame ir žmonių, kurie mus palaiko. Lietuvoje mes turime daugybę gerų pasiekimų (ir ne tik medicinoje), tačiau kažkodėl mes nematome to pozityvo, žiūrime tik į tai, kas blogai. Visiems linkėčiau matyti ir tai, kas gera.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“