„Žodžio tarnyba – tai dvasios tarnyba“

Šie prisiminti poeto pasakyti ir parašyti žodžiai kaskart suteikia progos pasidžiaugti lietuvių kalbos gyvybingumu ir gražumu, prisiminti sudėtingiausius mūsų kalbos ir lietuviškos spaudos gyvavimo etapus. Taip pat prisimename tuos, kurie augino, puoselėjo ir saugojo kalbą, kovojo už laisvą žodį, ir su viltimi žvelgiame į šiandienos laisvo žodžio ir laisvos minties nešėjus. Ypač žinodami tai, kad lietuvių kalbai ir spausdintam žodžiui istorija skyrė, o ir dabar skiria nemažai išbandymų. Išbandymų, apie kuriuos su nerimu vienas kitam atliepdami kalbėjo ir didūs mūsų krašto žmonės – rašytojai Vytautas Bubnys ir Justinas Marcinkevičius, nepaprastą pagarbą spausdintam žodžiui atsinešę iš kaimo gryčių ir savo kūryba iškėlę jį iki pasaulinių aukštumų.
Iškeliaudami Amžinybėn, bet neišeidami, jie liko su mumis ir kartu su nerimu, kad, tapę atviri pasaulio įtakoms, vėl leidžiam pulti, spausti lietuvių kalbą, nacionalines tradicijas, ir jau lyg ir gėdijamės savo istorijos, papročių, lietuviškumo…
Spausdintą žodį vadinam atgyvena, kabinam spynas ant paštų durų, ignoruojam lietuvių kalbos valstybingumo statusą, norėdami būti paklusnūs ir madingi vietoj kasdienių lietuviškų žodžių labas, ačiū, sudie – ieškom angliškų atitikmenų.
Todėl ir Vytauto Bubnio klausimas, kur eina nepriklausoma Lietuva, šiandien skamba ypač aktualiai. Tad gegužės 7-oji tebūna viena iš reikšmingiausių datų mūsų tautos gyvenime, nes su lietuvišku žodžiu, knyga augome, augame… ir augsime. Jeigu, žinoma, kaip praėjusį ketvirtadienį, atsisveikinant su mielu Vytautu Bubniu, sakė kunigas Ričardas Doveika, ne dirbsime, ne užimsime vietas, bet būsime mokytojais, bibliotekininkais, laiškanešiais, žurnalistais, rašytojais, Seimo nariais, tarnautojais… Svarbiausia, pasak kunigo Ričardo, ne užimti vietą, bet būti.
Tad būkime – kiekvienas ir visi kartu!
Ramutė Šimukauskaitė