Kovo mėnesį 90-ties metų jubiliejų atšventusi birštonietė Birutė Krukonienė yra aktyvi Birštono „Bočių“ bendrijos narė, laiminga dviejų sūnų ir dukters mama, trijų anūkų ir proanūkėlės močiutė. Ponia Birutė savo gausioje trylikos asmenų šeimoje vienatvės nejaučia, yra nuolat lankoma pačių artimiausių žmonių. Tačiau gyvenimo pradžioje jai likimas buvo negailestingas – vos sulaukusi šešerių metukų ji liko našlaitė, be mamos globos.
Birutė Krukonienė (antra iš dešinės) su dukra, žentu, sūnumis, marčiomis ir anūku.
– Savo mamos beveik neatmenu, nedaug žinau apie ją, negaliu atsakyti, kokius išvaizdos ar būdo bruožus, talentus iš jos paveldėjau. Ji buvo paprasta kaimo moteris, šiek tiek gabi rankdarbiams. Mirus mamai, tėvas parvedė pamotę. Laikai ir bendravimas buvo kitokie, tėvai vaikams neklojo rožių po kojomis į ateitį, turėjome visko pasiekti savo pastangomis. Turėjome puikius mokytojus, žavėjomės jais, sekėme jų pavyzdžiu, galbūt todėl daugelis iš mano klasės draugų Alytaus vidurinėje mokykloje pasirinko studijas Pedagoginiame institute.
Nemokėjau matematikos, todėl stojau studijuoti prancūzų kalbos, apie Prancūziją buvau girdėjusi tik iš mokytojos pasakojimų. Noras mokytis buvo didelis, o materialinių galimybių mažai. Studijuodama teturėjau vieną suknelę, palaidinę, sijonuką ir paltelį. Pirmame kurse mano stipendija siekė vos pusantro rublio, o iš namų nebuvo ko atsivežti, todėl mane globojo, maitino, rėmė geros mano kurso draugės. Sunkiai, bet siekiau savo tikslo, įgijau specialybę ir pradėjau dirbti Alytaus rajono Ryliškių vidurinėje mokykloje prancūzų kalbos mokytoja. Esu pastovus žmo-gus – vienoje darbovietėje praleidau 41 metus, dar ir išėjusi į pensiją pavadavau kolegas. Su mokykla atsisveikinau būdama 70-ties, – pasakojo B.Krukonienė.
Abu jos sūnūs taip pat tapo mokytojais, tiesa, muzikos. Petras Krukonis baigė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kurį laiką grojo „Vilniaus aidų“ ansamblyje, po to jis iširo. Šiuo metu Petras dirba Marijampolės meno mokykloje vyresniuoju koncertmeisteriu.
Jo dukra, Birutės anūkė Žemyna Krukonytė, nuo mažens sekdama paskui savo širdies balsą, pasirinko džiazinio vokalo studijas VDU Muzikos akademijoje, tapo dainininke, dainavimo mokytoja, rengia įvairius projektus, kuria dainas, jos vyras – žinomas muzikantas.
Kitas Birutės sūnus Valdemaras Krukonis – gitaros mokytojas Lazdijų muzikos mokykloje, taip pat dirba šio miesto kultūros centre meno vadovu, groja įvairiais instrumentais. Tik dukra Rima pasuko į kitą sritį, dirba Užimtumo tarnyboje Vilniuje.
– Nežinau, iš kur tokie sūnų gabumai muzikai. Aš nejaučiau tam jokio palinkimo, nors mokykloje, trūkstant specialistų, prikalbinta vadovo kelerius metus dirbau muzikos mokytoja, vadovavau chorui, pati dainavau ansamblyje. Bet neturėjau supratimo apie solfedžiavimą, todėl teko lankyti kursus ir semtis žinių…, – prisimena Birutė Krukonienė.
Ji atvira: bandė sūnus įkalbėti, kad pasirinktų kitokias, praktiškesnes profesijas, tačiau muzika jiems patiko, abu grojo pučiamaisiais instrumentais, Alytaus muzikos mokykloje turėjo gerus meno vadovus. Birutė svarsto, kad, ko gero, jų pasirinkimas buvo teisingas, nes abu, kaip ir motina, yra sėslūs, nesiblaško po darbovietes. Kita vertus, muzika yra neišsemiamas dalykas, vieną sritį ar instrumentą įvaldęs, gali pereiti prie kitų, smalsumui patenkinti ir asmeniniam tobulėjimui nėra ribų.
Pasak Birutės Krukonienės, kiekvienas turi eiti savo keliu pašaukimo link. Galbūt dėl to, kad neprimetė atžaloms savo nuomonės, pasitikėjo ir leido patiems pasirinkti, šiandien ji gali džiaugtis vaikų, anūkų, marčių, žento artumu, nuoširdžiais tarpusavio santykiais.
Ponia Birutė ir pati stengiasi nelikti gyvenimo užribyje. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji yra jaunatviška, iki pandemijos gyveno aktyviai: dalyvavo „Bočių“ veikloje, pati vairavo automobilį, prižiūrėjo sodą, mezgė. Šiemet dėl sąnarių skausmų pažadėjo sau sumažinti tempą, todėl laisvu laiku pasiekė pažangos kitoje srityje.
Vaikų paskatinta nuo vasario ji „kremta“ darbo su kompiuteriu pradžiamokslį. „Jau pasiekiau tiek, kad galiu parašyti žinutę, nusiųsti sveikinimą. O jeigu kur „užstringu“, skambinu sūnui ir prašau jo pagalbos,“ – džiaugiasi ponia Birutė, pridurdama, kad virtualus bendravimas pandemijos metu – tai galimybė senjorams išlikti saugiems ir palaikyti ryšius su savo artimaisiais.
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“