Nemunas išplaukė!

Laiškai iš Nemuno krantinės

Nemunas išėjo, Nemunas išplaukė – turbūt tik prie didelės upės gyvenantys supras tą su nerimu sumišusį laukimą ir džiaugsmą, nepražiopsojus šio įspūdingo reginio. Kokia vandens jėga, braunantis pro ledo luitus! Tarsi pailsęs stabteli trumpam atokvėpiui, ir vėl tolyn.
Pakvipo pavasariu – kada bematei tiek žmonių, skubančių jo pasitikti. Visą žiemą ištūnoję namie, net senoliai staiga atkuto. Nešini ilgai rankose nelaikytais fotoaparatais sparčiai žingsniavo krantinės link – kaip savo jaunystėje. Ir karantinas – tarsi nė motais, tarsi kartu su Nemuną kausčiusiu ledu, būtų pradingęs. Nedingo, tęsiasi. Bet atšniokštė. atskubėjo, atputojo pavasaris. Kartu su vandens kvapu jis smelkiasi į tavo mintis, jausmus, į kūną, stiprindamas gyvenimo ir prisikėlimo viltį. Teisus didysis vokiečių rašytojas J. V. Getė: gamta visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės. Klydai, abejodamas savo jėgomis, nedrąsiai dairydamasis aplinkui, vildamasis palaikymo iš kitų. Negi pamiršai ar suabejojai, jog tvirčiausias turėklas tau – tu pats. Žinai, turėjai ne vieną progą įsitikinti, jog kartais ir greta esantis padės. Bet ne visada. Matyt, taip ir turi būti. Kas besukaustytų tavo mintis ar kūną, privalėsi vaduotis pats. Kaip Nemunas iš kietų žiemos gniaužtų vaduojasi. Jam juk irgi tenka pačiam, niekas nepadeda. Na, nebent saulė. Bet ji šviečia ir tau – lygiadienio sulaukėm.
Gyvenimas su Nemunu visada gyvas. Kas mes būtumėm be Nemuno ir be to kasmet atplukdomo pavasario? Gamta ne tik neklysta – ji padeda nepasiklysti.
Genovaitė
Aurimo Puskunigio nuotrauka