Psichologinė sveikata

Kodėl ji mums tokia svarbi? Kiekvieną dieną mes kuriame savo gyvenimo istoriją, savo mintimis (net jei to nežinome arba žinome ir netikime) nulemiame ateitį, vertiname save ir kitus, kalbamės vieni su kitais, atliekame įvairius veiksmus. Tikriausiai pastebėjote, kiek daug mūsų savijautai daro įtakos mūsų mintys, veiksmai, kaip keičiant požiūrį į save ir į kitus nejučia keičiamės patys ir kiti šalia mūsų. Kai pradeda keistis mūsų santykiai su žmonėmis, palankiau žvelgiame vienas į kitą, įsiklausome, girdime ir bandome labiau suprasti. Santykiai tampa džiaugsmingesni, jaučiamės laimingesni ir stipresni, galintys įveikti bet kokias negandas ir ligas. Iš tikrųjų bendravimas žmogui reikalingas kaip oras ir to šiandien mums labai trūksta.
Kaip būtų paprasta, jei gyvenimą galėtume kontroliuoti ir valdyti pagal savo norus. Įjungiu, išjungiu, pasuku, kur noriu, sustabdau ir viskas vyksta staiga ir būtent taip, kaip noriu aš. Bet šiandien realybė tokia, kad kol kas turime susitelkti, susikaupti ir pasiruošti ilgai trunkantiems nepatogumams, kad galėtume išbristi iš pandeminės situacijos. Prisiminkime jau daugeliui gerai žinomą vieną maldą: „Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“. Ir nepamirškime šių žodžių.
Tad, ką galime dabar geriausio padaryti sau, kai neramu, daug nežinomybės, sunku pakelti izoliaciją, erzina kasdieninės smulkmenos ir daug kitų nemalonių ir mums neįprastų situacijų? Tai štai, visada turime mažiausiai du pasirinkimus: keisti ar priimti ir susitaikyti. Keisti galime daug ką… požiūrį, gyvenimo būdą, įpročius ir t.t. Tačiau priimti ir susitaikyti – kiekvienas tai daro skirtingai. Tai apsprendžia amžius, išsilavinimas, socialinė padėtis, gyvenamoji vieta ir kiti faktoriai. Tad vieno recepto visiems nėra. Sunku mąstyti ir jausti, taikiai bendrauti su savimi ir su kitais. Kartais mes jaučiamės labai nesaugiai. Negebėjimas atpažinti, įvardinti bei išreikšti savo ir gerbti kitų žmonių jausmus atsispindi mūsų kūne ir dvasioje – pradedame jausti įvairius simptomus, kurie mus silpnina ir susargdina.
Štai ir vėl mes ateiname prie nuolatinio savęs tobulinimo proceso. Nes tik tokiu būdu, tai yra sąmoningai mąstydami, galėsime adekvačiai suvokti realybę, derinti ir „vairuoti“ savo gyvenimą, kaip jis besiklostytų. Tam kiekvienas iš mūsų turime savyje daug galios. Šveicarų psichiatras, psichologas C. G. Jungas teigė, kad mūsų išmintis yra paveldėta. Jo teorija apie „kolektyvinę pasąmonę“ teigia, kad mes paveldime savo protėvių patirties išmintį, neturėdami asmeninės patirties. Kai mes mokomės „kažko naujo“, iš tikrųjų mes tik atrandame kažką, kas egzistavo mumyse visą laiką. Įdomu?
Tobulėjimas yra kiekvieno iš mūsų pasaulio ir visuomenės kaitos procesas. Tas procesas yra evoliucija. Augdami mes dedame daug pastangų. Mylėti save yra prigimtinė ir natūrali kiekvieno iš mūsų būsena ir ugdyti šio jausmo nereikia. Pažvelkime į mažus vaikus – būti mylimiems jiems yra natūralu. O mums? Kodėl kartais net savęs nemylime? Ką tai reiškia mylėti save? Kartais mums atrodo, kad tai susiję su mūsų kalboje turinčiu neigiamą atspalvį egoizmu. Nors sąvoka „egoizmas“ yra labai plati ir daugiareikšmė ir visai natūralu, kad mes esame šiek tiek egoistai, kai rūpinamės savimi ir artimaisiais. Galime būti „altruistais“, aukoti save dėl kitų arba „rūpintis savimi ir netrukdyti kitiems“? Renkamės. Motinai Teresei meilė prasideda nuo rūpesčio pačiais artimiausiais – tais, kurie yra namuose, o namai gali būti be sienų. Šiandien, siaučiant epidemijai ir šylant klimatui, pasaulis tapo mažas ir mes visi vienas su kitu susiję.
Kas tada su mumis atsitiko? Augant mūsų „aš“ keičiasi mūsų suvokimas ir mes atskiriame save nuo kitų žmonių. Išmokstame, kad mus myli dėl kažko, kai mes darome vienus, o nedarome kitų dalykų. Mes išmokstame jausti gėdą ir kaltę, pradedame vertinti ir mus vertina („geri“, „blogi“, „prasti“). Atlikdami socialinius vaidmenis, užsidedame kaukes („elkis taip, kaip visi“, „galvok, ką darai“). O mes norime meilės besąlygiškos. Norisi tiesiog būti savimi ir kad mus mylėtų tokius „tikrus“. Tačiau mums nereikia mokytis mylėti save, o tiesiog reikia atstatyti prigimtinę, natūralią meilę, atrasti savyje mažą vaiką, apie ką dažnai šiandien kalbama. Tai reikalauja daug pastangų. Deja, žmogus jau nebėra vaikas… jam prireikia vis didesnių savo išskirtinumo įrodymų, jis vis lyginasi su kitais, tampa priklausomas nuo kitų nuomonės, kartais jaučiasi menkas… Bet pabandykime pajusti, kaip meilė sau mus pakylėja ir to dėka mes padedame pakilti kitiems. Taip mąstydami, žingsnis po žingsnio, pradedame judėti į priekį, sprendžiasi mūsų problemos, tvarkosi mūsų gyvenimas.
Vienintelė kliūtis į dvasinį tobulėjimą yra tinginystė – būtent noras pasirinkti lengvesnį kelią, siekiant išvengti būsimos kančios. Tinginystė yra meilės priešprieša. Taip, dvasinis vystymasis reikalauja daug laiko ir energijos. Tačiau mes visi kažkiek iš prigimties esame tingūs. To suvokimas mums padeda įveikti tingulį. Tas, kuris mažiausiai tingus, visuomet tai pripažįsta. Tingumo suvokimas ir pripažinimas yra jo įveikimo pradžia ir tai yra pažanga. Tačiau to neužtenka. Savidrausmė ir atsakomybės ugdymas, pasitikėjimas savimi arba suvokimas, kad aš galiu, ir tik aš renkuosi, kaip man gyventi, išjudina mūsų problemas.
„Psichinė sveikata – tai ištikimybė tikrovei bet kuria kaina“ (amerikiečių psichiatras M. Scott Peck). Jis sakė, kad neurozė visuomet yra teisėtos kančios pakaitalas. Kad gyventume geriau, būtina adekvačiai suprasti, kas vyksta, tai yra realiai suvokti tikrovę. Bet tai nėra lengva, nes dažnai tai mums skausminga. Stengdamiesi išvengti skausmingos realybės, mes ginamės: neigiame tai, kas vyksta, kuriame savo istorijas, tikime sąmokslo teorijomis ir gandais, nepasitikime nei savimi, nei kitais. Tokiu būdu mes prarandame ryšį su realybe, pasąmonė mums siunčia signalus apie vis didėjantį neprisitaikymą. Tokie signalai gali būti blogi sapnai, nerimo priepuoliai, depresija ar kiti simptomai. Nors sąmoningas protas neigia realybę, išmintingesnė pasąmonė žino tikrąją padėtį ir stengdamasi mus apsaugoti mums siunčia signalus, kad kažkas yra negerai, kad gresia rimtas pavojus. Susergama daug anksčiau, negu pasirodo nepageidaujami simptomai. Paprastai daugelis nekreipiame į signalus dėmesio. Tai darome įvairiais būdais: bandome išvengti ar pakeisti darbą ar net šeimą, vartojame raminančias tabletes, kurias skiria gydytojas, raminame save alkoholiu ar kitais vaistais. Stengdamiesi išvengti atsakomybės dėl savo ligos, mėginame nepastebėti simptomų, sakydami, kad tai tik smulkmenos, kartkartėmis pasitaikančios visiems.
O gal geriau nekaltinti savęs ir kitų, o stengtis pakeisti esamą situaciją. Tie, kurie savo būseną pripažįsta be baimės ir stengiasi ją įveikti, ne tik išgyja, bet ir išsivaduoja bei atranda naują pasaulį. Tai, kas anksčiau buvo problema – dabar virto gera galimybe. Kas buvo sunki našta, dabar atrodo kaip dovana. Ir neretai sėkmingai išėjęs iš šios būsenos žmogus sako sau, kad „geriausia, ką man teko kada patirti, tai mano depresija ir nerimo priepuoliai“.
Žmonės vis dar baiminasi pažinti psichinę sveikatą, jos problemas. Kai baimė ir nevisavertiškumo jausmas yra tokie dideli, jog trukdo galios priėmimui, žmogui prasideda neurozė. Bijome daryti tai, ko norime. Pakilti į tokią poziciją, kad galėtume kaltinti tik save, yra baugu, išsigąstame savo vienatvės. Atrodo, kad neįveiksiu, nepavyks ir panašiai. Daugelis žmonių nori ramybės, nejausdami galios vienatvės. Jie nori jausti suaugusio žmogaus pasitikėjimą savimi, tačiau nenori užaugti. Taip pavirstame tiesiog pelke, o tada gamta mus baudžia ligomis. Nepasiduokime.
Mylėkime gyvenimą ir pajuskime, kaip pagarbus mūsų elgesys su visais artimaisiais ir su visomis gyvomis būtybėmis žemėje mus harmonizuoja, nes vidinis konfliktas žlugdo asmenybę ir nuodija gyvenimą. Meilės nebuvimas yra nenoras pažinti save, nenoras padėti sau. Nešvaistykime savo dvasinių jėgų pykčiams, pavydui, nuoskaudoms, kūno pataikavimui, sukuriant priklausomybes. Pažinkime save ir pasitikėkime gyvenimu.
„Sveikata – tai skirtingų žmogaus prigimties aspektų, supančios tikrovės ir gyvenimo būdo harmonija ir balansas…“ (Hipokratas).

Romualda Bartulienė