Pulkininkas, teisininkas Silvestras Leonas – nuo Nepriklausomybės kovų iki tremties

Asmenybių šviesa

Šiais metais sukanka 102 -eji metai, kai buvo suformuotas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetas. Per 22 nepriklausomybės metus (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d.) veikė 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Vienas iš jų – mūsų kraštietis Silvestras Leonas (1894 01 15 – 1959 11 17) – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, teisininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Lietuvos Respublikos aštuntosios ir devintosios Vyriausybių vidaus reikalų ministras (1938–1939 m.), represuotas sovietų valdžios.
Prieš dvejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė statistiką apie sovietinės ir nacistinės okupacijos laikotarpiu represuotus Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų narius.
Beveik pusė jų tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: 16 sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 mirė tremtyje. Silvestras Leonas buvo tarp 11 ministrų, kurie laimingai sugrįžo iš lagerio ar tremties, ir tarp 5 ministrų, kalintų pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet išlaisvintų per 1941 m. Birželio sukilimą.
Enciklopedinės žinios apie Silvestrą Leoną gana šykščios. Jis gimė Leskavoje, Gudelių valsčiuje (dabartinis Prienų r.), garbingoje ir patriotiškai nusiteikusioje Leonų (Leonavičių) giminėje, kurios keli išsilavinę atstovai nenuilstamai dirbo dėl lietuvybės, nepriklausomos Lietuvos, joje ėjo svarbias pareigas.
Iš šios giminės žinomiausias – vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologų, įvertintas mokslų daktaro laipsniu, vyriausybininkas, buvęs pirmasis teisingumo ir vidaus reikalų ministras trijuose kabinetuose Petras Leonas (1864–1938 m.). Galima sakyti, kad jo pasaulėžiūrai ir karjerai didelę įtaką padarė vyresnis brolis Silvestras Leonavičius (1843–1917 m.) – kunigas, lietuvių kalbos gaivintojas, lietuviškos spaudos platintojas ir rėmėjas. Abu jie – Silvestro Leono dėdės, vyresnieji jo tėvo Baltramiejaus broliai. Lietuvybei nemažai nusipelniusi ir jo pusseserė – Petro Leono dukra, advokatė, „Minties“ redaktorė, laikraščių bendradarbė, visuomenininkė Ona Leonaitė-Kairienė.
Silvestras Leonas mokėsi Maskvos ir Charkovo universitetuose. 1916 m. Kijeve baigė karo mokyklą. Tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, už dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu. Jo pavardė įrašyta memorialinėje lentoje, kuri 2016 metais atidengta ant Veiverių krašto muziejaus sienos atiduodant pagarbą Veiverių valsčiaus savanoriams, 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyviams.
1923 m. Silvestras Leonas baigė Aukštuosius karininkų kursus, o 1925 m. – Lietuvos universitetą.
Nuo 1925 m. ėjo Telšių taikos ir Šiaulių apygardos teismo teisėjo, nuo 1933 m. – Apeliacinių rūmų teisėjo, 1934–1938 m. kariuomenės teismo pirmininko pareigas, 1938–1939 m. – vidaus reikalų ministro pareigas. 1940 m. paskirtas  Vyriausiojo tribunolo teisėju. Šiuo laikotarpiu S.Leonas buvo skatintas du kartus. 1931 m. jam įteiktas Gedimino 3 laipsnio ordinas, o 1937 m. – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas.
Jo, kaip teisininko, karjeroje išskirtine byla tapo plačiai nuskambėjęs istorinis Noimano – Zaso teismo procesas, į kurio posėdžius teismo salėje bilietai buvo graibstyte išgraibstyti, jį stebėjo dešimtys užsienio korespondentų. Pasak istorikės, hum.m.dr. I. Jakubavičienės, E.Noimano ir T. Zaso byla tuo metu buvo didžiausias teismo procesas prieš Vokietijoje įsteigtos nacionalistinės darbininkų partijos (NSDAP) inspiruotų užsienio vokiečių partijų ardomąją veiklą Europoje. Procese, neretai vadinamame mažuoju Niurnbergu, kuris vyko nuo 1934 m. gruodžio 14 d. iki 1935 m. kovo 26 d. Kariuomenės teisme, Kaune, buvo svarstyta Klaipėdos krašte veikusių nacistinio judėjimo vadovų Ernsto Neumanno bei Theodoro Sasso ir narių baudžiamoji byla. (Ingridos Jakubavičienės str. „Dar kartą apie Ernsto Neumanno ir Theodoro Sasso procesą“).
Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 142 asmenys, iš jų 15 pasislėpė pabėgę į Vokietiją, vienas (Jurgis Jesutis ) buvo nužudytas, tad iš viso teisme dalyvavo 126 kaltinamieji. Teismas atskleidė Klaipėdoje veikusių vokiečių nacistinių partijų ryšius su Adolfo Hitlerio vadovau-jama Vokiečių nacionalsocialistine darbininkų partija (NSDP). Buvo įrodyta, kad Vokietijos inspiruoti Klaipėdos nacistai, kuriems tiesiogiai vadovavo A. Hitlerio pavaduotojas Rudofas Hessas, organizavo neramumus, rengė sukilimo planus, kurie liko neįgyvendinti.
Šaltinių teigimu, 1935 m. kovo 23 dieną S. Leonas su teisėjais užsirakino teismo patalpose, atjungė telefonus ir, nė karto neišėję iš Teisingumo rūmų, parašė kaltinamąjį nuosprendį. Bausmės paskirtos itin griežtos – keturiems žudikams, rankas susitepusiems J. Jesučio krauju, paskirtos mirties bausmės sušaudant, E. Neumannui ir jo pavaduotojui Viliui Bertulaičiui skirta po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo su turto konfiskavimu, o T. Sassui ir jo pavaduotojui Hanui fon der Roppui – po 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo su turto konfiskavimu, kitiems – kalėjimo bausmės.
Bendras visų nuteistųjų laisvės atėmimo laikas – 435,5 metų. Byloje pateikti du pagrindiniai kaltinimai: priklausymas nusikalstamai organizacijai, siekusiai ginkluotu sukilimu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos, ir nelegalių karinių apmokymų organizavimu karo stovio metu.
I. Jakubavičienės teigimu, šis procesas buvo itin drąsus politinis ir teisinis Lietuvos iššūkis, mestas daug didesnei ir galingesnei valstybei, kuri tik ir laukė bent menkiausio galimo teisinių procedūrų pažeidimo. Tačiau Kariuomenės teismas, vadovaujamas teismo pirmininko plk. Silvestro Leono, nepasidavė milžiniškam spaudimui, jis pavyzdingai laikėsi vidaus ir tarptautinės teisės įstatymų bei procesinių normų.
1938 m. kovo 24 d. –1939 m. kovo 27 d. laikotarpiu Silvestras Leonas dviejose tautininko Vlado Mirono sudarytose Vyriausybėse ėjo vidaus reikalų ministro pareigas. Šis metas Lietuvai buvo itin sudėtingas.
Ministrų kabineto pirmininko V.Mirono vyriausybė negalėjo pasipriešinti nacistinės savivaldos Klaipėdos krašte sudarymui. 1939 m. kovo 22 d. J. Urbšys ir J. fon Ribentropas pasirašė sutartį, kuria Lietuva „savanoriškai“ atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai. Vokietijos ultimatumas išprovokavo politinę krizę šalies viduje: neaktyvi vyriausybė buvo pakeista kita, su generolu Jonu Černiumi priešakyje. 
Silvestras Leonas 1940 m. paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju. Sovietams okupavus Lietuvą, tų pačių metų liepos 11 d. jis buvo suimtas SSRS sudarytos marionetinės Lietuvos Liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento sprendimu ir įkalintas Kaune. Kalėjo  Lubiankos, Butyrkų kalėjimuose Maskvoje, vėliau buvo grąžintas į kalėjimą Kaune. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio 23 d. S.Leonas išlaisvintas iš kalėjimo kartu su kitais politiniais kaliniais.
1944 m. spalio 6 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo komisariato (NKGB) suimtas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimu. Išvežtas į Mineralnyj pataisos darbų lagerį (Minlag) Komijos ASSR. 1954 m. ištremtas į Irkutsko sritį. 1956 m. buvo paleistas iš tremties ir grįžo į Lietuvą.
1956 m. saugumiečių vėl buvo suimtas, tačiau, nesurinkus pakankamai duomenų kaltei įrodyti, paleistas. Mirė 1959 m. Kaune. Palaidotas Plutiškių kaimo kapinėse Kazlų Rūdos rajone.
Tokius šykščius, daugiausia enciklopedinius duomenis pavyko surasti apie iš Prienų krašto kilusį teisininką ir prieškario Lietuvos ministrą Silvestrą Leoną. Rūpėtų plačiau prisiliesti jo asmenybės, papasakoti apie asmeninio gyvenimo, šeimos, karjeros metus, atskleisti jo kalinimo ir tremties išgyvenimus. Prabėgo lyg ir nedaug, vos 62–eji metai nuo šio žmogaus mirties, bet panašu, kad užmaršties dulkės pamažu padengia S.Leono biografiją…
Parengė Dalė Lazauskienė