Pieno kaina – kaip karšta bulvė

Justinas ADOMAITIS

Neseniai nuotoliniu būdu Žemės ūkio ministerijoje vykusioje trišalėje Pieno taryboje pagaliau buvo sutarta, jog nuo liepos 1 d. įsigalios pataisytas Pieno įstatymas (2015 m. birželio mėn. priimtas Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas), tačiau dešimt pieno supirkimo kainų grupių, dėl kurių panaikinimo pieno gamintojai kovojo penkerius metus, išliks dar tris mėnesius – iki spalio 1 d. Vėliau pienas bus superkamas pagal tris grupes. Į Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) siūlymą sprendžiant pieno supirkimo kainas įtraukti prekybininkus atsižvelgta nebuvo.

Pokyčių teks palaukti
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadovė Renata Vilimienė teigė pritarianti žemės ūkio ministro Andriaus Palionio iniciatyvoms sumažinti įtampą pieno sektoriuje, kai vieni pieno gamintojai remiami kitų sąskaita.
Stambiausius pieno perdirbėjus vienijančios asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis perspėjo, jog įsigaliojus pataisytam Pieno įstatymui įvyks kai kurių pieno supirkimo kainų pokyčių, bus įsiklausyta į gausiausios pieno ūkių bendruomenės reikalavimus. Pasak E. Simonio, nedidelių pieno ūkių šeimininkams privalu modernizuoti gamybą, investuoti į žaliavos sudėtį ir kokybę.
LVPŪA vadovė R. Vilimienė teigė, jog Pieno taryboje nebuvo pritarta pieno perdirbėjų siūlymui beveik dvigubai didinti žaliavos supirkimo kainų priedų skaičiavimo procentus.
„Pieno kainoje didžiausią procentą sudaro prekybininko dalis (38 proc.), o ūkininkui tenka vos 23 proc., – sako LPGA prezidentas Jonas Vilionis, – neseniai paskelbta apie kai kurių prekybos tinklų akciją mažinti produktų kainas… gamintojų sąskaita“.
„Pieno perdirbėjai suskubo mažinti pieno žaliavos supirkimo kainas, nes nuolaidos prekybos centruose bus didesnės“, – sako LPGA direktorius Eimantas Bičius. Jo teigimu, prekybininkai paskelbė, jog prie kainų mažinimo akcijos prisideda puse milijono eurų, o milijonu – jų įvardijami gamintojai. LPGA direktoriaus nuomone, gerai, kad vartotojams mažinamos kainos, bet bus labai blogai, jeigu tai dar kartą atsiguls ant ūkininkų pečių. „Dažniausiai prekybininkai brangstančių maisto produktų priežastimi nurodo pabrangusią žaliavą, – pastebi E. Bičius, – žemdirbiams dėl tokios neteisybės būna ypač skaudu. Juk maisto grandinėje tarp prekybininko ir gamintojo yra žaliavos perdirbėjas. Ankstesnį pieno supirkimo kainų mažinimą perdirbėjai motyvavo kritusia eksporto rinka, dabar rado naują priežastį“.

Kas sukaupė „lašinių“
Žemės ūkio ministerija skelbia, jog Lietuvos pieno perdirbimo įmonės ir tarpininkai balandį už natūralų pieną stambiesiems (tiekiantiems 40 t per mėnesį) šalies pieno ūkiams mokėjo 317,1 Eur/t, arba 7,3 proc. mažiau nei kovą. Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina visiems ūkiams balandį buvo 282 Eur/t – 9,2 proc. mažesnė nei kovą ir 6,3 proc. mažesnė nei 2019 m. balandį. Stambiesiems pieno ūkiams „Rokiškio sūrio“ grupė mokėjo 326 Eur/t, „Marijampolės pieno konservai“ – 325 Eur/t, „Pieno žvaigždės“ – 322 Eur/t, „Vilkyškių pieninė“ – 315 Eur/t, „Žemaitijos pienas“ – 315 Eur/t, „Pienas LT“ – 309 Eur/t, „Nordic proteins“ – 298 Eur/t.
„Pieno centro“ direktoriaus E. Simonio teigimu, pieno rinkai šiuo metu didžiausią įtaką daro dėl pandemijos krentantis pieno produktų vartojimas bei stringantys pardavimai eksporto rinkose. Taip pat prisideda sezoniškumas – kiekvienais metais Lietuvoje nuo pavasario pieno supirkimo kainų kreivė leidžiasi žemyn: pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis. Dėl to atitinkamai mažėja žaliavos supirkimo kaina.
Šalies politikai skelbia, jog agrarinis verslas dėl koronaviruso pandemijos atsiradusius ekonominius sunkumus pasitiko sukaupęs „lašinių“. Viešai paskelbta, jog 2019 m. didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės pardavė produkcijos daugiau nei už pusę milijardo eurų: „Rokiškio sūrio“ grupė – 208,4 mln. Eur, „Pieno žvaigždžių“ grupė – 170,6 mln. Eur, „Vilkyškių pieninės“ grupė – 114,6 mln. Eur, „Žemaitijos pieno“ grupė – 185,6 mln. Eur. Grynojo pelno (Nasdaq Baltijos biržos duomenimis) „Rokiškio sūris“ gavo 4,1 mln. Eur, „Žemaitijos pienas“ – 10,8 mln. Eur, „Pieno žvaigždės“ – 136 tūkst. Eur. Lietuvoje savo produkcijos pardavė: „Rokiškio sūris“ – 38 proc., „Pieno žvaigždės“ – 57 proc., „Vilkyškių pieninė“ – 20 proc., „Žemaitijos pienas“ – 51 proc.
„Lietuvoje pieno trūksta“, – sako trišalės pieno tarybos narė, LVPŪA vadovė R. Vilimienė. Jai pritaria LPGA prezidentas J. Vilionis: „Trečdalį šalyje perdirbamo pieno verslininkai įsiveža iš Estijos ir Latvijos. Kai ūkininkai pagrasino blokuoti šį importą, pieno perdirbėjai pareiškė, jog taip bus sužlugdytas visas šalies pieno sektorius“. Pasak J. Vilionio, Europos pieno taryba, kuriai priklauso ir LPGA, neseniai pasiūlė Europos Komisijai rasti galimybių ir paremti pieno gamintojus, laikinai, kol rinka atsigaus, sumažinančius gamybą. Už neparduotą pieno kilogramą ūkininkas gautų 14 euro centų. Paradoksalu, jog nedideli pieno ūkiai Lietuvoje tenkinasi tokia žalio pieno supirkimo kaina.
Kitas LPGA vadovo J. Vilionio siūlymas – parengti įvairaus dydžio ūkių pieno gamybos kaštų skaičiuotę. Dabar rengdami ūkių modernizavimo paramos projektus visi žemdirbiai privalomai nurodo, jog verslas bus pelningas, plečiamas, rizikos – minimalios.

Problemas teks spręsti patiems
„Jeigu mes esame šeima, savoms problemoms spręsti kaimyno nekviesime, – sako Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto (LNPK) vadovas dr. Edvardas Gedgaudas, – šįkart pienininkams tiks kalambūras, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Pasak dr. E. Gedgaudo, pasaulio istorijoje yra pasitaikę krizių dėl žemės ūkio produktų pertekliaus. Dabar atėjo eilė pienui. Lietuva visur pristatoma kaip žemės ūkio kraštas, tačiau pieno produktų vartojimo kultūra istoriškai nesusiformavusi. Pavyzdžiui, olandai, šveicarai, italai tradiciškai savo ūkio produkciją realizuoja vietos bendruomenėje. Ir tam nereikia jokios agitacijos. Suomis prekybos centre renkasi vietos ūkininkų gaminius. Dėl koronaviruso atsiradęs karantinas lietuvius privertė atsigręžti į savo žemės ūkį. Pasak dr. E. Gedgaudo, pasirodė, jog šalyje yra pieno perteklius, o jo vartotojas pamirštas. Prieš kelerius metus buvo Žemės ūkio rūmų inicijuota agitacinė kampanija vaikų darželių auklėtinius skatinti pavakariams išgerti nemokamo pieno stiklinę. „Lietuvos pieno sektorius orientuotas į produkcijos eksportą, – pastebi dr. E. Gedgaudas, – dėl to nacionalinę verslo strategiją subalansuoti sekasi sunkiai. Priežastis – neprognozuojami pasaulio pieno rinkų svyravimai. Pavyzdžiui, Vokietijos pieno sektorius orientuotas į vidaus vartojimą, panašiu keliu eina Estija, pirmąjį šių metų ketvirtį daugiau nei 5 proc. padidinusi pieno gamybą. Mūsų nacionalinis sektorius atsigautų, jeigu pienininkai suaktyvintų lobistinę veiklą, žiniasklaidos kanaluose atsirastų pieno, sūrių, jogurtų reklama, kurių vietą (ir vartotojų dėmesį) nūnai užima kitų gėrimų propagavimas. Dramatiška, kai apie pieno produktų vartojimą pasipila klaidinanti užsakyta informacija“.
LNPK vadovas dr. E. Gedgaudas sako, jog patiems šalies pieno gamintojams valia rinktis sektoriaus gelbėjimo priemones. Intervenciniai pieno produktų pirkimai ir saugojimai – laikina išeitis, įnešanti į sektorių daug nestabilumo. Susiveržti diržus, mažinti gamybą – geresnis variantas, juolab pasibaigus krizei ją vėl galima sugrąžinti į ankstesnį lygį. Mūsų pieno gamintojams derėtų įvertinti kitų šalių, pavyzdžiui, Portugalijos patirtį: ten nemažėja nei vartojimas, nei kainos. „Lietuvoje derėtų racionaliau išnaudoti pieno gamintojų kooperacijos, trumpųjų maisto grandinių, ūkininkų mobiliųjų turgelių priemones, – kalba LNPK vadovas dr. E. Gedgaudas, – dabar mes ieškome pasakos trečio brolio Jono, kuris išspręstų krizės sukeltas mūsų problemas“.