Žiemos pabudimas

(Pasaka vaikams ir nebevaikams)
Tik pabudusi šįryt Žiema, matyt, žvilgtelėjo į užpečkin užkištą kalendorių ir prisiminė, kad jos laikas šičia dar nesibaigė. Ji gyvena čia ir dabar, tik, kadangi nosies lauk neiškiša, niekas jos nemato.
– Ajajai, kaip aš tiek pramiegojau? Niekas manęs nejudino ir nežadino, negi nei vienas nepasigedo, nepasiilgo? Juk nieko, ką turėjau, nepadariau, tik ilsėjausi ir svajojau, kol užmigau. Neprigaminau nei sniego pusnių, nei ledo neišpyliau, nenušarmojau medžių kasų, nesušokau pūgos tango…
– Ir po speigais speiguotais! Šiandien – jau Užgavėnės! Reikia kažką daryti.
Ir tuoj pat, daug negalvodama, ėmėsi darbo. Susirišusi į kuodą išsidraikiusius savo žilus plaukus ir atsiraitojusi kailines rankoves, ėmėsi balinti viską aplink. Greitai namų stogai, kaminai, antenos ir pavėsinių stogeliai, mašinos ir stotelės – visa aplink švietė baltai, lyg nubalinta po remonto baltos kreidos dulksna. Kvepėjo naujumu ir šviežumu.
Medžių bei tvorelių šešėliai kūrė savo geometrinius žaidimus ant gatvės žibintų apšviestų takų, kuriuos taip smagu žaisti tik dėl ryškaus balto sniego ir juodų šešėlių kontrasto.
Medžių ir krūmų Žiema nutarė nebalinti, tik nuglostė, sušukavo atsargiai perbraukdama ledinėmis šukomis jų plaukus, kad nesugadintų kur ne kur pasirodžiusių puošmenų, pumpurais vadinamų.
Visus kelelius, gatves ir šaligatvius užklojo švelnia lyg šviežiai pasirodžiusio švelnaus pelėsio plutele. Pasiėmusi didžiulį rėtį, pylė sniegą ir kruopščiai sijojo lyg balčiausią cukraus pudrą, barstė ant pernykštės žolės ir patamsėjusių sudžiūvusių lapelių.
– Neblogai, Užgavėnėms prie blynų cukraus pudra tikrai tiks! – džiūgavo ir linksmai straksėjo žiema.
Dar ji mažas balas stingdė lyg želė desertus, o dideles – aptraukė plėvele lyg vakarykštį kisielių.
Pailso truputį senolė Žiema. Atsisėdo į supamąjį krėslą, pažvelgė pro langą.
Aplink tvyrojo šviesi prieššventinė nuotaika. Dangus giedrijosi, mainėsi iš juodos į melsvai pilką ir ramų skliautą.
Dar kažką prisiminusi, senolė staiga pašoko ir nukepurnėjo prie apdulkėjusio kampe malūnėlio. Nustačiusi lėtą eigą, jį įjungė. Lėto valso ritmu ėmė suktis įvairiausios snaigės, ir mažučiai sniego taškeliai, ir didesni snaigių pūkuotukai, ir aukščiausios prabos nėriniuoti šedevrai.
Tobulas žiemos paveikslas. Šventės.
Šios šventės jai – paskutinės. Nejučia Žiema pravirko. Senolė neliūdėjo prieš išsiskyrimą. Jos akys spindėjo nuo džiaugsmo ašarų: „Gal neminės manęs bloguoju ir kitąmet vėl manęs lauks?“
Alma J.D.