Lietuvių misionieriai: jie keičia pasaulį geresne kryptimi…

Nedaloma Lietuva

Yra žmonių, kuriuos pirmąkart išvydęs pasijunti taip, lyg juos pažinotum nuo seno, jie paperka savo paprastumu ir nuoširdumu, atvira kalba, bendrauti su jais lengva ir malonu. Tokia vidine šviesa gausiai susirinkusiuosius į Birštono sakralinį muziejų vieną gruodžio sekmadienio priešpietę apdovanojo vienas iš Jėzaus draugijos narių kunigas Antanas Saulaitis SJ. Pokalbiui su juo pakvietė Sakralinio muziejaus vedėja dr. Romutė Zajančkauskienė, prieš tai pristačiusi parodą „Lietuvių jėzuitų misionierių šimtmečio kelias“ iš kelis dešimtmečius kunigo rinktos kolekcijos apie jėzuitų misijas kitose šalyse. Paroda surengta šiais metais minint jėzuitų misijos Lietuvoje 450-mečio jubiliejų. Atėjusieji į susitikimą su kunigu galėjo įsigyti jo ir su kitais autoriais parašytų knygų „Lietuvių misijos Amazonėje“, „Pieno ežeras. Tukanų mitas“, knygelių vaikams.

Kun. A.Saulaitis JS su birštoniečiais Sakraliniame muziejuje prie eksponatų ir kelis dešimtmečius rinktos kolekcijos „Misijų stotelė“.

Jėzuitų misionierius kun. Antanas Saulaitis yra žinomas ir mylimas keliuose žemynuose. Gimęs Lietuvoje 1939 metais, vos pusantrų metukų kartu su tėvais palikęs Kauną, jis vaikystę ir jaunystę praleido Amerikoje. Baigęs aukštuosius mokslus, 1961 m. įstojo į Jėzaus draugiją, dar po kelerių metų buvo įšventintas į kunigus, dirbo lietuvių parapijose, vadovavo Čikagos jaunimo centrui, Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai Čikagoje, buvo atsakingas už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvių jėzuitus, ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo ir rektoriaus pareigas šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Dėstė jėzuitų studentams, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje vedė paskaitas keturiose aukštosiose mokyklose, organizavo seminarus, prisidėjo prie socialinio darbo stiprinimo. Rašė knygas ir vadovėlius, įsteigė keletą dvasinių centrų.
– Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą beveik 30-ties egz. tiražu buvo leidžiamas toks žurnalas „Misijos“, jame buvo pasakojama apie misijas Afrikoje, Amerikoje ir kitose pasaulio šalyse, todėl dar būdamas vaiku labai tuo susidomėjau. Mano troškimas buvo tapti jėzuitų kunigu ir dirbti kitose kultūrose, – apie savo pasirinkimą birštoniečiams pasakojo kun. A.Saulaitis SJ, tris dešimtmečius praleidęs Pietų Amerikoje, septynerius metus misionieriavęs Brazilijoje, Amazonėje.
Pasak kun. A.Saulaičio, pirmą kartą jis, tuomet dar klierikas, į Pietų Ameriką plėtoti Pirmojo pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso metu užsimezgusius ryšius, buvo pasiųstas 1968 metais, praėjus beveik dviems dešimtmečiams po to, kai pirmasis lietuvis jėzuitas Jonas Kidykas išplaukė į misijas iš Čikagos. Ir jo bičiulystė su tenykščiu jaunimu prasidėjo prie laužo, sukurto ant palmėmis apaugusio ežero kranto, giedant „Lietuva, brangi“.
Kun. A.Saulaičio knyga „Lietuvių misijos Amazonėje“ (parašyta kartu su kun. Aleksandru Guobiu) parengta pagal jo dienoraščius. Joje pasakojama apie lietuvių misionierius, XX a. dirbusius Amazonėje, misijų savanorius, jų organizuotą humanitarinę pagalbą, evangelizaciją ir nekasdienes patirtis, aprašomi čiabuvių papročiai, kultūra, pasaulėžiūra, liudijama apie tai, ką reiškia būti lietuviu sudėtingame ir įvairiame pasaulyje.
Per pusę amžiaus kunigas surinko nemažai medžiagos apie misionierių darbą, eksponatų iš kitų šalių.
„Pirmosios kelionės į tolimąjį užsienį prasidėjo 1968 metais. Iš Pietų Amerikos, Australijos, Pietų salų ir kitur parsivežti suvenyrai paprastai atitekdavo lietuvių jaunimui, kad jie turėtų ką apčiuopiamo apie kitas šalis, gyvenimo būdus, kultūras, krikščionybės pobūdį. Asmeninė patirtis pasipildė naujomis pažintimis – sutikau bičiulius brazilus jėzuitus Amazonės džiunglėse ir akademiniame pasaulyje, leidusius skaityti net naujutėlius jų tyrimų rankraščius, lietuvius misionierius pasauliečius, vienuoles, kunigus.
Skraidymai iš Pietų Amerikos į Šiaurės Ameriką ir atvirkščiai buvo proga pažinti pakeliui dirbančius saleziečius Kolumbijoje, Venesueloje, Amazonėje, tėvus marijonus Argentinoje, lietuvius jėzuitus Urugvajuje, lietuvaites seseris pranciškietes iš Pitsburgo Brazilijoje, dirbti kartu su Hermanu Šulcu ir kitais lietuviais saleziečiais, jėzuitais. Tie metai Brazilijoje buvo tartum misijinis darbas ir švietimas, ugdymas, lavinimas, lyg kokia tęstinė atvira malda, gyva visuotinės Bažnyčios, platesnės už savo miestelį ar parapiją, patirtis. Kai grįžau į Čikagą, afroamerikiečių pavyzdžiu vystėsi JAV indėnų tautinis atgimimas. Paskaitęs indėnų laikraščius, siųsdavau juos jėzuitams, dedantiems pastangas suartinti Amazonijos indėnų gentis bei tautas ir puoselėti jų teises. Brazilija tuo metu dar buvo karinės diktatūros rankose, misionieriai per asmeninius laiškus siuntė dokumentus apie skriaudas čiabuviams, kuriuos reikėjo persiųsti pasaulinei įstaigai Vašingtone…“ – kun. A.Saulaitis rašo parodos „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias“, kuri pirmą kartą buvo pristatyta 2018 m. Bažnytinio paveldo muziejuje, kataloge. Šiemet paroda surengta ir Perkūno name Kaune, į Birštoną atkeliavo kilnojamoji parodėlė su nedidele dalimi eksponatų.
Kun. A.Saulaičio rinktoje kolekcijoje „Misijų stotelė“ – daugiau nei 2500 artefaktų iš įvairių kultūrų: buitinių reikmenų, asmeninių daiktų, knygų, spaudinių, laiškų, suvenyrų, garso ir vaizdo įrašų, liturginių reikmenų ir kitos medžiagos, liudijančios apie šimtmetį trukusią lietuvių misionierių veiklą visame pasaulyje.
Birštono sakraliniame muziejuje pristatomose misijų stotelėse – medžiaga apie XX a. lietuvius kunigus ir vienuolius (Balį Babrauską, Antaną Šeškevičių, Kazimierą Raudeliūną, Bruno Martinaitį, Leoną Povilą Zarembą, Anicetą Tamošaitį, Donatą Slapšį, Gerardą Dundą, Juozą Venckų) ir jų įnašą misijų istorijoje. Parodos lankytojai gali susipažinti ir su unikaliais eksponatais, kuriuos iš viso pasaulio surinko kun. A.Saulaitis ir jo bičiuliai misionieriai, ekspozicijoje – liturginiai indai iš Sibiro lagerio, kuriame slaptai buvo laikomos šv. Mišios, medžioklinis bumerangas, išdrožtas Australijos čiabuvių, įvairios skulptūrėlės iš Ruandos ir Urugvajaus, medinis rožančius iš Afrikos, indėnų, kitų tautų tradicinės tekstilės darbai, juvelyrika ir kita.
Atverdamas savo kolekciją Lietuvos visuomenei, kun. A.Saulaitis sakė norėjęs žmonėms pristatyti Bažnyčią, kultūrą ir jos įvairovę plačiajame pasaulyje. Įkurti „Misijų stotelę“ jam apie 1998 m. pasiūlė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Gudelis, atidavęs jai dalį savo medžiagos. Šiuo metu kolekcija saugoma jėzuitų namuose Vilniuje, prie Šv. Kazimiero bažnyčios.
Šiemet jėzuitų kun. A.Saulaičiui SJ, Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vicerektoriui, sukako 80 metų. Į Birštono kurortą atvykęs gydytis kunigas mielai sutiko pristatyti savo kolekciją birštoniečiams, papasakoti savo įspūdžius iš misijos Pietų Amerikoje.
Jam teko lankytis ir skurdžiose, vėjo perkošiamose trobelėse, neturtingose kelintos kartos lietuvių namuose, bendrauti su nuvargusiais tėvais, sutrikusiais jaunuoliais, paklydusiais vaikais, laikyti šv. Mišias, krikštyti, teikti Pirmąją komuniją, vesti sielovados pamokas, laidoti…
Kun. A.Saulaičio teigimu, misionieriai rūpinosi ne tik parapijiečių dvasios reikalais, bet ir rinko bei dalino aukas vargstantiesiems, buvo jų gyvenimo mokytojais, siekė pagerinti buities sąlygas. Tai patvirtina ir toks kunigo papasakotas pavyzdys. Anot jo, vienas bičiulis kunigas, atvykęs į skurdžią parapiją, pastebėjo, jog nemažai vaikų miršta nesulaukę nei 5 metų. Dėl to buvo kaltas maistui naudojamas nešvarus vanduo. Kunigui užsakius ir išdalinus šeimoms keraminius filtrus, kurie sulaikydavo bakterijas, mirštamumas liovėsi. Visgi, pasak jo, kaip tėvai negali gyventi vaiko gyvenimo, taip ir misionieriai negali kištis į parapijiečių gyvenimą, nebent įduoti meškerę, t.y. išmintingai patarti, paskatinti ginti savo teises, ieškoti išeities.
Birštoniečius ypač suintrigavo jėzuitų kunigo pasakojimas apie Brazilijoje gyvenančius lietuvių palikuonis, apie tai, kaip jie siekia išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas.
Knygoje kun. A.Saulaitis aprašo atvejį, kuomet lankant mišrią lietuvių kilmės šeimą, dešimtmečius nemačiusią tikro lietuvio, jos dukrelė pasisiūlė padainuoti lietuvišką dainą. Mergaitė sklandžiai, be klaidų išpyškino Lietuvos himną, o baigusi paklausė: „O ką reiškia šie žodžiai?“.
Taigi, pasak kunigo, užėjus į pasaulio lietuvio namus, juose rasi tautiniais motyvais puoštą kambarį, juostas ant staliukų, gintaro dirbinių, lietuvišką kryželį, būtinai būsi pavaišintas lietuviškais valgiais. Ir pasaulio vaikus, kalbančius lietuviškai, suprasi geriau, negu suvalkietis tikrą žemaitį ar amerikietis – anglą.
Jaunimas laiko garbės reikalu išmokti savo protėvių kalbą ir skrenda studijuoti į Lietuvą, sako, kad čia jaučiasi lyg namuose. Tai nepaaiškinama, matyt, tas jausmas giliai įsišaknijęs genuose…
Lietuvių parapijos svetur buria lietuviško kraujo turinčius tautiečius, veikia bendruomenės, šalpos organizacijos, mokyklėlės, organizuojama meninė saviveikla… Kun. A.Saulaitis minėtoje knygoje teigia, jog pasaulyje išsisklaidę lietuviai sudaro vieną bendruomenę, ir lietuvis liks lietuviu visur ir visada.
– Kai 1976 metais aplankėme per tūkstantį šeimų, iš jų du trečdaliai buvo mišrios, tačiau tik trys šeimos dėl religinių įsitikinimų nešventė Kūčių, o kiti ir savo kaimynus brazilus išmokė valgyti paplotėlius, – prisiminė kunigas, kaip jam per didžiausius karščius teko kalėdoti. Šeimų lankymas – po dešimtį kasdien – su braziliškos juodos kavos gėrimu kiekvienoje truko net keturis mėnesius.
Pašnekovas sako, kad, ko gero, Brazilijoje lietuvybė labiausiai atsispindi per maistą. Tebemėgstama juoda duona, kepami grybukai. Kadangi grybai neauga, dėl panašaus skonio per Kūčias vietoj jų valgoma minkštoji palmių šerdis su grietine. Įsigudrinta ruošti ir silkių pakaitalą – jas atstoja mažos sūdytos žuvytės su svogūnais. Gyvuoja ir tradicija puošti eglę – žaisliukais, vatos gabalėliais apkarstomos palmės arba araukarijos. Vata simbolizuoja sniegą, kurio brazilai nėra matę. Tuo tarpu europiečiams keistai atrodo paplūdimiuose su trumpais šortais bėgiojantys Kalėdų Seneliai.
Įsiminė kunigo, kaip ganytojo, darbo misijose esmę ir požiūrį į parapijiečius nusakantys žodžiai, kad „Žmogaus troškimai visada lieka tie patys: kad ir kokie būtų laikai ar žmonės – džiunglėse ar didmiesty. Žmogus nori būti mylimas ir mylėti, nori būti gerbiamas, oriai gyventi, būti saugioje vietoje – ypač savo vaikus saugiomis sąlygomis auginti.“
Dalė Lazauskienė