Ar laisvam žodžiui gresia giljotina?

Nuo 1864 m. Lietuva už žodžio laisvę kovojo beveik 40 metų. Didelis laimėjimas valstybei tuomet buvo spaudos draudimo panaikinimas. Dabar lietuviai gyvena nepriklausomoje valstybėje, tačiau pastaraisiais metais iš Seimo tribūnos vis dažniau pasigirsta pavojaus varpai, skelbiantys grėsmę žodžio laisvei. Per paskutinius trejus metus buvo pateikta net 10 pasiūlymų, apribojančių žurnalistų darbą, kuriais politikai bando apsisaugoti nuo kritikos. Ar tai reiškia, jog laisvam žodžiui Lietuvoje gresia giljotina? Šį klausimą diskusijų festivalio „Būtent“ metu gvildeno Lrt.lt vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius, filosofas, medijų tarybos iniciatorius Viktoras Bachmetjevas, Vilniaus politikos analizės instituto direktorė Virginija Būdienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, 15min.lt žurnalistas, tyrimų skyriaus atstovas Dovydas Pancerovas ir diskusijos moderatorius Donatas Puslys.

Kalbant apie žiniasklaidos laisvę pasaulio kontekste, Lietuva šiuo metu yra trisdešimtoje vietoje. Mus gerokai lenkia kitos Baltijos šalys: Estija užima 11 vietą, Latvija – 24. Anot M. Jackevičiaus, džiaugtis nėra kuo, nes tendencijos rodo, kad daugelyje pasaulio šalių situacija tik blogėja. „Demokratijos mažėja, spaudos laisvė traukiasi“, – teigia Lrt.lt vyriausiasis redaktorius.
„Viešinimo pinigų adata“
Šiuo metu Lietuvoje bandoma politizuoti net ir nepriklausomą, visuomeninį transliuotoją, keičiant finansavimo modelį. Pasak diskusijos dalyvių, būtent finansinis aspektas ir yra vienas iš didžiausių laisvo žodžio priešų. „Viešinimo pinigų adata“ – taip problemą pavadino V.Bechmetjevas. Jo teigimu, valstybė skiria didelius pinigus žiniasklaidai, tačiau problema yra ta, jog pati valstybė nežino, kiek tiksliai ji išleidžia žiniasklaidos rėmimui, nes tie pinigai suskirstyti į atskiras ministerijas, todėl jis siūlo viešinimo pinigus sudėti į vieną vietą ir tuomet skirstyti. V. Būdienės nuomone, problemą išspręstų informacijos viešinimas, nes iki šiol vis dar nėra skelbiama, į kokias žiniasklaidos priemones nukeliauja ministerijų lėšos, skirtos viešinimui. Viskas yra užslaptinama viešųjų ryšių agentūrose.
Kiek kitokį požiūrį pateikė žurnalistų sąjungos pirmininkas D. Radzevičius, kuris akcentavo ne tik finansinius, bet ir psichologinius aspektus. Pasak jo, laisvai ir drąsiai kalbėti trukdo lyderių nebuvimas. Lyderių trūkumas politikoje priveda prie tokių situacijų, kai iš nevilties bandoma daryti ką nors, kad tik nebūtų jokios kritikos ir daugeliu atvejų tai daroma per žiniasklaidą. „Nebūna pigių arba nemokamų gerų dalykų. Nemokama žiniasklaida neturi ateities: arba mes finansuojam žiniasklaidos priemones, pirkdami ir prenumeruodami naujienas ir patys susimokam už laisvą žodį, arba kas nors kitas mums jas atneš. Žmonės, kurie perka gražų viešumą, jie nenori, kad būtų laisvas žodis, jiems turi būti gražus žodis. Laisvo žodžio turime norėti mes, skaitytojai, ir už jį reikia sumokėti daugiau ir brangiau, nei „praryti“ reklamėles, galvojant, jog čia nemokami pietūs“, – į žmonių sąmoningumą apeliavo D. Radzevičius.
Regioninės spaudos problemos
Diskusijos metu išskirta ir regioninė žiniasklaida. Anot pašnekovų, itin opi problema tuose regionuose, kur žiniasklaida yra susijusi su politikais. Apie vieną tokį pavyzdį kalbėjo ir publikos atstovė, kuri pateikė situaciją, susijusią su vienu iš didžiausių Kauno internetinių tinklalapių, kai žiniasklaidą bando kontroliuoti tam tikros regiono politinės jėgos, neskiriančios viešinimo pinigų dėl kritikos. „Kai kalba pasisuka apie pinigus, žiniasklaida išsidrasko ir politikai puikiai tą žino“, – situaciją komentavo M. Jackevičius.
Visgi regioninės žiniasklaidos reikšme neabejojama. „Regioninė žiniasklaida yra svarbi, nes negalima pasitikėti keliais stambiaisiais banginiais, tačiau regioninės žiniasklaidos rėmimo modelis veikia prastai“, – teigė V. Būdienė. V. Bachmetjevas pritarė V. Būdienei dėl regioninės žiniasklaidos reikšmės, tačiau, jo teigimu, problema yra ta, kad dažnai regione būna tik vienas stiprus žaidėjas, todėl vertėtų pasižvalgyti į Norvegijos pavyzdį, kai remiamas silpnesnis.
Kitos grėsmės…
Daug ir ilgai kalbėjus apie pinigus, atkreiptas dėmesys ir į kitus pavojus. D. Pancerovas grįžo prie šių laikų baubu vadinamų socialinių tinklų, teigdamas, jog šiuolaikinė visuomenė gyvena tokiu laikotarpiu, kai socialinės medijos iš pradžių buvo tik komunikacijos priemonė, tačiau dabar ji naudojama politikai ir informaciniam karui. Žurnalistas atkreipė dėmesį į žmonių sąmoningumą, apie kurį kalbėjo ir D. Radzevičius: „Mūsų žodžio laisvė stipri yra tol, kol žmonės diskutuoja ir jaučiasi atsakingi už žodžio laisvės gynybą“, – tvirtino žurnalistas.
M. Jackevičius pabrėžė ir žurnalistų kompetencijos problemą, nes paskutiniu metu žiniasklaidos atstovai masiškai bėga į viešųjų ryšių agentūras…
Laisvo žodžio nepritrūks
Visgi laisvą žodį galima reikšti ne tik žiniasklaidoje, todėl Vilniaus politikos analizės instituto direktorė V. Būdienė pastebi, kad laisvam žodžiui giljotina negresia dar ir dėl to, kad šiais laikais turime daugybę įvairių informacijos kanalų, tarp kurių ir socialiniai tinklai. Mokslininkės nuomone, greičiausiai Lietuvoje laisvo žodžio nepritrūks. Docentės nuomonei pritarė ir V. Bachmetjevas, remdamasis pamatiniu diskusijos žodžiu „giljotina“, kuris reiškia – nukirto galvą vienu mostu. Anot filosofo,, sunkiai įsivaizduojama, kad žodžio laisvei gresia giljotina, nes cenzūra negali būti įvesta per dieną, tačiau turime būti budrūs, bet neturim kelt aliarmo kiekvienu atveju.
Rimantė Jančauskaitė