Pieno ūkių šeimininkai duobėje ar slėnyje?..

Trečiadienį Prienų r. savivaldybės salėje oficialiai startavo krašto smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacija. Jai vadovauti išrinkta Stakliškių sen. ūkininkė Laima Balsevičienė. Įvairaus dydžio pieno ūkiais garsėjantis rajonas dabar turės dvi pieno gamintojus vienijančias asociacijas: Jono Vilionio vadovaujama organizacija vienys prekinius, o L. Balsevičienės – šeimos ūkius.

Smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacijos kūrėjų branduolys – Martynas Krūvelis, Laima Balsevičienė ir Saulena Krūvelienė.

Susirinkimą pradėjusi Veiverių sen. pieno ūkio šeimininkė, teisininkė Saulena Krūvelienė teigė, jog šalies agrariniame sektoriuje susiklosčiusi situacija provokuoja mintį, jog tik pačių pieno gamintojų pastangomis ūkininkams pavyks išlipti iš ekonominės ir socialinės duobės. „Mes esame slėnyje,“ – kalbėtoją pataisė Prienų r. meras Alvydas Vaicekauskas.
Ūkininkė S. Krūvelienė apgailestavo, jog apie pokyčius šalies pieno sektoriuje (Rizikos valdymo fondą) sužinojo ne iš savo kaimynų, žinomų pienininkų, rajono Tarybos narių Jono Vilionio ir Martyno Butkevičiaus, o iš Šilutės ir Alytaus rajono ūkininkių. Pamačiusi internete su žemdirbių savivalda jau „suderintą“ projektą, teisininkė nustėro.
„Fondas sukurtas panašiu principu, kaip ir garsioji „bobutės paskola“, – visai rimtai pastebėjo savivaldybės specialistas Donatas Šimukonis, dar neseniai vadovavęs Žemės ūkio skyriui. Pasak D. Šimukonio, remiantis nuostatais, fondas bus privatus, tačiau privalomas visiems žaliavinį pieną parduodantiems gamintojams. Už kiekvieną toną pieno į jį ūkininkui teks įnešti po 3 eurus. Pirmuosius trejus metus 70 proc. fondo administravimo lėšų bus padengiama iš tiesioginių išmokų voko, taip apkarpant paramą patiems pieno gamintojams. Atsisakęs pienininkystės, ūkininkas įmokų susigrąžinti negalės. Be to, visą su nuostolių kompensavimu susijusią riziką turėtų prisiimti patys ūkininkai, mokantieji įmokas į fondą. Finansų ministerija sukritikavo ŽŪM parengto teisės akto projektą, pastebėdama, jog įmokų į fondą mokėjimas yra privalomas, tačiau nepaaiškinta, kas bus šio fondo nariai.
„Labiausiai mane įskaudino stambiųjų ir kooperuotų ūkių savininkų, vėliau ir politikų kalbos, kad smulkieji ūkininkai, net ir turintieji 50 karvių, yra vergai ir privalo pasitraukti iš pieno sektoriaus, – kalbėjo Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė, – šiandien jau tapo aišku, kam buvo naudingas dešimties pieno supirkimo kainų „įstatymas“, vėliau transformuotas į „pienininkystės sektoriaus strategiją“, o dabar ir patyliukais parengtą „rizikos valdymo fondą“, dar kartą iškraustysiantį ūkininkų kišenes.“

Steigiamajame susirinkime dalyvavo žinomų rajone pieno ūkių šeimininkai: Rasa Mieliauskienė, Gita Astrauskienė ir Vidmantas Petraška.

Alytiškė A. Miškinienė prisipažino ne kartą savo iniciatyva dalyvavusi susitikimuose su Seimo ir Vyriausybės atstovais, kėlusi „nepatogius“ klausimus, sulaukusi valdininkų ir biurokratų patyčių. „Šiandien mes su keliomis dešimtimis karvių išgyvename, pusvelčiui tiekiama pieno žaliava remiame verslą ir valstybę, – sakė A. Miškinienė, – bet jeigu sava, mūsų išrinktoji valdžia, teisės aktais privers atsisakyti pienininkystės, tapsime savivaldybių išlaikytiniais. Iš kur valstybė paims tiek lėšų?“
Ūkininkė A. Miškinienė išreiškė viltį, jog smulkiuosius pieno gamintojus palaikys rajonų vadovai, nes būtent jiems bus deleguota prievolė mokėti socialines išmokas būsimiesiems bedarbiams.
„Šilutės rajono pieno gamintojai nukentėjo dėl mažų žaliavos supirkimo kainų, vieną nuomonę turinčios žemdirbių savivaldos ir nuo neadekvačių politikų sprendimų, – kalbėjo Šilutės r. ūkininkė Juzefa Tamavičienė, – keturi milijonai eurų skirta saugoti meldinei nendrinukei, kurių šalyje priskaičiuota šimtas, vadinasi, po 40 tūkstančių kiekvienam paukšteliui.“
Pasak J. Tamavičienės, dėl meldinės nendrinukės rajono ūkininkai pievas gali šienauti tik vieną kartą, vidurvasarį, kai anksčiau galėjo nuo gegužės nuimti keturias žoles“.
Pasak J.Tamavičienės, skaudžiausia, kai rengiant pieno sektoriui reguliuoti skirtus teisės aktus informacijos iš Vilniaus rūmų negauna ne tik ūkininkas, bet ir savivaldybių vadovai, žemės ūkio specialistai. Kai ūkininkė iš kitų rajonų kolegų sužinojo apie rengiamą pienininkystės sektoriaus strategiją, savo iniciatyva nuvažiavo į ministeriją, tačiau diskusijose dėl pieno gamintojų ateities vyravo žaliavos supirkėjų kooperatyvų vadovų nuomonės. Vėliau jos tapo dokumento kertiniu pamatu. Žinios apie vadinamąjį Rizikos valdymo fondą – labai prieštaringos. Vieni teigia, jog projektas jau buvo derintas su žemdirbių savivalda, galbūt LPGA, kiti apie jį dar nėra net girdėję. Šilutiškė ūkininkė J. Tamavičienė pasidalijo įspūdžiais iš pieno gamintojų ir politikų susitikimo bei diskusijos Seime. Iš devynių Kaimo reikalų komiteto narių į renginį atėjo trys parlamentarai. Kai smulkiųjų ir vidutinių ūkių šeimininkai pasiskundė esantys skriaudžiami, vienas stambiuosius ūkius vienijančios asociacijos vadovas pasisiūlė nupirkti tokius nuostolingus pieno ūkius. „Į Šilutės rajoną sugrįžta Norvegijoje pinigų užsidirbęs jaunimas, kuriam tėvai perduos ūkius, – toliau kalbėjo J. Tamavičienė, – būtent čia ir yra skirtumas tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkių.“
Apie pieno supirkimo kainas ES šalyse kalbėjo jaunasis Veiverių sen. ūkininkas Martynas Krūvelis, o naujajai asociacijai telkti, jos narius operatyviai informuoti sukūrė Facebook paskyrą.
Pieno kainodaros ir rinkodaros patirtimi pasidalijo žinomas ūkininkas Jurgis Pažėra. Keletą dešimtmečių jis su šeima savo ūkyje perdirba pieną, jo produktus veža parduoti į Kauno turgavietes. Parduodamas pieną tiesiogiai vartotojui ūkininkas už litrą gauna 60 euro centų, toks pat kiekis kaimiško pieno prekybos centruose jau kainuoja 1,28 Eur. Kaimiško sviesto kilogramas iš ūkininko rankų turguje kainuoja 8 Eur, prekybos centre – 13 Eur. Kam buvo sukurtas Kainų įstatymas, jeigu prekybininkų antkainiai neribojami? „Valstybės tarnybos tai mato, tačiau nė piršto nepajudina, kai akivaizdžiai naikinamas kaimas,“ – kalbėjo J. Pažėra. Jo nuomone, kiekvienoje seniūnijoje esančius žemės ūkio specialistus valstybė turėtų įgalioti ne tik padėti ūkininkams deklaruoti pasėlius, bet ir teikti dalykinę informaciją, rinkti nuomones apie agrarinio sektoriaus ir kaimo išlikimo galimybes. Dabar daug valdžios žmonių sostinėje tiesiog nepažįsta kaimo, bodisi žemdirbystės, todėl ir kuria pavalkus ūkininkams.
Jiezno sen. ūkininkas Vytautas Raižys užsiminė apie praėjusiais metais ES taikytą pieno gamybos mažinimo programą, kai kompensacijas už tai susižėrė ne smulkieji, o stambieji pieno ūkiai, priklausantieji žinomiems visuomenininkams.
Susirinkimo dalyviai vienbalsiai nutarė siųsti žinią Vyriausybei, jog ši nekurtų Rizikos valdymo fondo, panaikintų dešimt pieno supirkimo pagal žaliavos svorį kainų grupių. Rajono vadovo paprašyta grąžinti į darbą buvusį Žemės ūkio skyriaus vedėją.
Prienų r. savivaldybės meras ir ūkininkas Alvydas Vaicekauskas pripažino, kad ūkininkus „užmigdė“ žemdirbių savivalda, o rajonų vadovai su situacija agrariniame sektoriuje supažindinami tik kartą per metus, kai apdovanojami geriausi šalies ūkininkai. A. Vaicekausko teigimu, prieniškiai pirmieji prieš porą dešimtmečių aktyviai kūrė žemdirbių savivaldos organizacijas, inicijavo įvairias akcijas, tačiau visiems ūkininkų sambūriams reikalingas bendras sutarimas, diskusijose atrandami racionalūs sprendimai.
Justinas ADOMAITIS