Kasmet rudenį, kai visi švenčia Baltų dieną, Nemuno kilpų regioninio parko direkcija kartu su Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriumi kviečia pasidairyti po Birštono piliakalnius.
Kiekvienos kelionės metu ant lankomų piliakalnių uždegama simbolinė ugnis, ir vis daugiau Birštono svečių turi galimybę apsidairyti po apylinkes, sužinoti jų legendas ir padavimus. Birštono savivaldybėje yra skaičiuojami aštuoni piliakalniai, tik ne visus galime aplankyti. Prie kai kurių ne tik privažiuoti, bet ir prieiti sunku, pasislėpę miško tankmėse jie laukia lankytojų. Šiais metais pasiryžome aplankyti šešis piliakalnius. Kelionė prasidėjo nuo Vytauto piliakalnio Birštone.
Leidžiamės nuo Vytauto piliakalnio Birštone.
Prieškariu ant šio piliakalnio buvo iškastas vandens rezervuaras, kuris buvo demontuotas tik 2003 metais. Visi žino, kad kadaise čia pilį buvo pasistatęs kunigaikštis Vytautas. Pilyje lankydavosi kunigaikščiai ir didikai, atvykdavę medžioti į Žvėrinčiaus mišką. Pilis buvo prieglobsčiu nuo karų ir neramumų besislapstantiems, o 1473 metais joje gyveno karalius Kazimieras Jogailaitis su šeima, nes tuo metu siautėjo maro epidemija. Bet mažai kas girdėję, kad šį kalną vadina Užkeiktuoju.
Apie Užkeiktą kalną sklando daug legendų, bet norisi papasakoti vieną. „Ganydami piemenys prie kalno pamatė kiaurymę ir nusprendė pažiūrėti, kas ten yra. Piemenys iš senolių buvo girdėję, kad ten kariuomenė užsikasusi ir saugo miegančią karalienę. Parinko patį mažiausią piemenuką, parišo virvę ir liepė eiti į kalno vidų. Kalno viduje piemenukas pamatė ant skrynios sėdinčią mergelę ir saugančią skrynioje auksą. Mergelė apdovanojo piemenuką, o šis laimingai išėjęs iš kalno visiems papasakojo, ką matė ir parodė gautus turtus. Vyresnieji taip pat užsimanė turtų, kiek gi galima piemeniu būti. Paeiliui pradėjo eiti po kalnu, bet nė vienas negrįždavo. Manoma, kad panelė visus nužudė, nes tie didelių turtų užsimanė.“
Kas žino, kokius turtus kalnas slepia ir dabar, nes nėra atliktų išsamių archeologinių tyrinėjimų. Išklausę legendų ir pasakojimų, tradiciškai visu būriu, nešini fakelu, užlipome ant piliakalnio. Pasigrožėjome rudenišku kraštovaizdžiu nuo Vytauto piliakalnio ir kelionę tęsėme į Paverknius.
Ant Verknės upės kranto lygumoje puikuojasi kalnelis, atvykusius visada stebindamas savo didybe ir beveik lygiais 14 m aukščio šlaitais. Tai labiausiai ištyrinėtas Birštono savivaldybės piliakalnis. Atlikus tyrinėjimus, buvo nustatyta, kad ant Paverknių piliakalnio stovėjusi pilis buvo du kartus sudeginta. Archeologas G.Zabiela tyrinėjimų metu rado stulpinės konstrukcijos gynybinės sienos liekanų, kirvukų ašmenų, strėlių antgalių, žiestos keramikos. Bet didžiausias lobis – beveik 1 kg apdegusių žalvarinių papuošalų, žiedų, žvangučių, antkaklių. Buvo nustatyta, kad piliakalnyje II tūkstantmečio pradžioje stovėjo pilis, o šalia jos buvo įsikūrusi gyvenvietė. Vietiniai gyventojai Paverknių piliakalnį vadina Ginkaus kalnu. Anot jų, jis supiltas narsiam kunigaikščiui Ginkui, gynusiam gimtąją žemę. Kai kurie šį kalną Surakalniu vadina, nes jis stovi ant upės Verknės, kitaip dar vadinamos Verksne, kranto. Kiek išverktų ašarų ši upė nusinešė, niekas nežino…
Matiešionyse keliauninkus pasitiko miškininkas Virginijus Kazlauskas.
Pasigrožėję upės vingiu, keliavome prie Babronių piliakalnio, esančio ant Verknės kranto. Kai kas šį piliakalnį vadina Pilies vardu. Šalia piliakalnio šimtmečius teka Narupio upelis, savo vandenis atiduodamas Verknei. Piliakalnis dėl dabartinės savo formos vadinamas Ožnugariu. Jo šlaitų aukštis dėl apardymų siekia nuo 10 iki 25 metrų. Kažkada jis buvo ariamas, ir dėl to sunaikintas kultūrinis sluoksnis.
Pakeliui užsukome į Nemajūnus. Čia kaip koks atsiskyrėlis aplinkui dairosi Nemajūnų piliakalnis, kitaip dar Pilale vadinamas. Piliakalnio šlaitai – apie 10 m aukščio. Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog ant jo buvo įkurtos kapinaitės. Rašytiniuose šaltiniuose randama, kad apie 1888 m. E.Volteris kasinėjo šalia piliakalnio ir rado XV-XVI a. senkapį. Atlikus kasinėjimus, buvo surasta Romos imperijos monetų. Kai kur šis nedidelis kalnelis vadinamas Perkūnkalniu, bet užrašytų legendų apie jį dar nepavyko surasti. Galbūt jos giliai nugulusios tyrinėtojų stalčiuose ir neišvydo dienos šviesos, o gal dar gyvos kai kuriuose pasakojimuose. Piliakalnis netyrinėtas, o kažkada buvęs be medžių. Per prabėgusius metus jis apaugo ir tapo į piliakalnį nebepanašus. Jaunų birštoniečių pastangomis pradėtas šiais metais tvarkyti, bet dar dideli darbai jų laukia.
Aplankome ir netyrinėtus piliakalnius. Tai – Šaltinėnų ir Matiešionių. Šaltinėnų piliakalnio šlaitai siekia iki 12 m aukščio. Kol nebuvo atlikti žvalgomieji tyrimai, piliakalniu buvo vadinamas šalimai esantis kalnelis. Jie abu kaip dvyniai ir aukščiu, ir forma. Vietiniai gyventojai jį vadina gražiu Šaltinėlių vardu. 2015 m. buvo įregistruotas Matiešionių piliakalnis. Kai kurie senieji gyventojai šį piliakalnį dar vadina Bobos kalnu. Miškininkai seniai įtarė, kad šis kalnelis gali būti piliakalnis, nes netoliese yra surasti pilkapiai. Miškininkų spėjimai pasitvirtino, kai atvyko žvalgomoji ekspedicija. Piliakalnis apsaugotas dviejų, vasarą išdžiūvančių upelių. Šlaitai siekia 10 – 12 m aukštį. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais. Daug pastangų reikės, kol ši vieta taps lankoma. Šalia piliakalnio auga Tūkstantmečio ąžuolynas, šioje vietovėje gimė baltistas Jonas Kazlauskas. Pirminiai darbai šiame piliakalnyje jau atlikti: pastatyta rodyklė į piliakalnį, pravalytas takas, iš dalies sutvarkyta piliakalnio aikštelė. Bet tai tik didelių darbų pradžia. Sutvarkius piliakalnį, atsirastų dar vienas lankomų objektų kompleksas.
Neaplankėme šioje kelionėje dar dviejų piliakalnių: Šilėnų ir Pelėšiškių. Šilėnų piliakalnis yra neprivažiuojamoje miško dalyje, o per nuvirtusius medžius ir krūmynus sunkoka iki jo prasibrauti. Pelėšiškių piliakalnis atrastas tik 2016 metais, ir kol negauta tiksli archeologų išvada, sunkoka surasti jo vietą, nes ant Nemuno kranto yra keletas kalnelių, kurie miškininkams neduoda ramybės. Kuris iš jų tiksliai yra tikrasis piliakalnis, reikės palūkėti archeologų išvadų. Kai bus gauti tikslūs duomenys, būtinai paskelbsime, kad ištroškusieji nuotykių galėtų pirmieji jį aplankyti.
Šalia Matiešionių pilikalnio stiebiasi ąžuolynas.
Savo kelionę po piliakalnius baigėme sukurdami laužą ant Matiešionių piliakalnio. Prie jo mus pasitiko šalia gyvenantis Virginijus Kazlauskas, kuris visus keliautojus pavaišino dzūkiškomis bandomis.
Ant kiekvieno piliakalnio ne tik uždegėme aukurus, bet ir sudainavome po Laimutės Raugevičienės tai progai parinktą tinkamą dainą.
2017 metai paskelbti Piliakalnių metais, todėl tikimės sulaukti didesnės pagalbos tvarkant ir prižiūrint šiuos kalnelius – piliakalnius, kurių istorija apipinta legendomis. Norisi, kad jie išliktų ateities kartoms.
Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios, jau tradicine tapusios ekskursijos. Smagu, kad kiekvienais metais keliautojų daugėja, prie keliaujančių birštoniečių prisijungia ir atvykę svečiai.
Ramutė Milušauskienė
Onutės Valkauskienės nuotraukos
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“