„Yra žmonių, kurių gyvenimas tampa istorijos dalimi. Ir yra šeimų, kurių istorija tampa Lietuvos istorijos dalimi“. Tokia mintis neapleido viso renginio, skirto brolių Lukšų atminimui pagerbti, vykusio rugsėjo 4 dieną, metu. Prisiminti keturi broliai – Juozas Lukša-Daumantas, Stasys Lukša-Juodvarnis, Jurgis Lukša-Piršlys ir Antanas Lukša-Arūnas – savo gyvenimus atidavę kovai už Lietuvos Laisvę.
Šiemet minimos ypatingos sukaktys: 105-osios Juozo Lukšos-Daumanto gimimo ir 75-osios žūties metinės, 100-osios Stasio Lukšos-Juodvarnio gimimo ir 79-osios žūties metinės.
Lukšų šeimos likimas – viena skaudžiausių ir kartu iškiliausių Lietuvos partizaninio karo istorijų. Simano ir Onos šeimos sūnūs, keturi broliai, pasirinko Lietuvos laisvės kovų kelią. Visi jie – Lietuvos partizaninio pasipriešinimo simboliai. Žmonės, kurie mylėjo, svajojo, bijojo, tikėjo ir vis dėlto pasirinko kovoti už Laisvą Lietuvą. Jų gyvenimus vienijo meilė Tėvynei ir laisvės troškimas.
Rugsėjo ketvirtoji išaušo lietinga. Dangui neleidus įgyvendinti visos iš anksto suplanuotos programos, oficialioji minėjimo dalis, turėjusi vykti Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje, persikėlė į Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Galbūt tai suteikė renginiui dar daugiau prasmės?
Šv. Mišias aukojo Veiverių Šv. Liudviko bažnyčios klebonas, garbės kanauninkas Kęstutis Vosylius. Jo pasakyta mintis „turime atleisti, bet ne pamiršti“ – yra apie mus, apie istoriją ir praeitį, kuri turi išlikti mūsų atmintyje ir širdyse.
Po šv. Mišių aukos vykusį minėjimą vedė Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas. Renginyje susirinko ir mintimis apie Lukšų šeimą, Laisvės reikšmę ir svarbą kiekvienam iš mūsų dalijosi gausus būrys garbių svečių. Tarp jų – Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Seimo narys Šarūnas 
Šukevičius, organizacijos VšĮ „Mėlyna ir geltona“ vadovas Jonas Ohmanas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, OLKM Ekspozicijų ir edukacijos skyriaus vedėja Gerda Kazickienė ir vyriausioji muziejininkė Vega Ribikauskienė, Antano Lukšos dukra Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė, sūnus Kęstutis Lukša ir kiti. Renginyje dalyvavo Kauno rajono savivaldybės atstovai, Prienų rajono savivaldybei atstovavusi vicemerė Laimutė Jančiukienė, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Majoro Juozo Lukšos mokymo centro, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Veiverių seniūnijos seniūnas Vaclovas Ramanauskas, Prienų krašto muziejaus, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro atstovai bei kiti Lietuvos istorijai ir laisvės kovų atminimui neabejingi žmonės.
Tą lietingą dieną gamta, rodos, pati tapo minėjimo dalimi. Pro tamsius debesis kartkartėmis prasiskverbdavo saulės spinduliai ir nušviesdavo Pažėrų bažnyčią. O tarp susirinkusiųjų netikėtai suplevenęs drugelis tapo tyliu, bet labai iškalbingu simboliu – viskas taip trapu ir laikina. Susirinkusieji dalinosi savo mintimis apie iškilius Lietuvos gynėjus, apie visą Lukšų šeimą, kurios tragiškas likimas yra skaudus kiekvienam lietuviui, apie šeimą, kurios likimas tapo Lietuvos istorijos dalimi.
Po oficialiosios minėjimo dalies žuvusiųjų atminimas pagerbtas trimis salvėmis.
Iškilmingą tylą pakeitė paprastas žmogiškas bendravimas. Susirinkusieji būrėsi prie garuojančios grikių košės, kuria vaišino Prienų krašto muziejus, dalijosi mintimis, kalbėjosi. Tokios akimirkos primena, kad istorijos atmintis gyva tol, kol žmonės susitinka, kalbasi ir prisimena. Tad brolių Lukšų istorija buvo prisiminta ir pagerbta ne tik oficialiais žodžiais, bet ir buvimu kartu.
Vėliau pagerbimas tęsėsi Pabartupio kaime, Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje, kuri Lietuvos istorijoje susieta su viena iš skaudžiausių laisvės kovos datų. Veiverių Skausmo kalnelyje padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakelės ant Jurgio Lukšos-Piršlio ir Antano Lukšos-Arūno kapo. Aplankyta Stasio Lukšos-Juodvarnio-Tautvydo žūties vieta Šunkarių miške. Čia 1947 m. rugsėjį įkurta Tauro apygardos partizanų stovyklavietė, kurioje vyko puskarininkių mokymo kursai. Sovietams užpuolus stovyklą, kautynėse žuvo Stasys Lukša-Juodvarnis-Tautvydas ir Petras Ašmonas-Sargas.
Šią atminties dieną įsiminė ne tik žodžiai, ne tik salvės, padėtos gėlės bei uždegtos žvakės. Į atmintį įstrigo tas trumpas saulės spindulys, prasiskverbęs pro lietingą dangų ir nušvietęs bažnyčią. Ir drugelis, trumpam pasirodęs tarp žmonių, laisvai skraidęs po bažnyčią ir vėl dingęs. Ši diena buvo apie gyvenimą, kuris nesibaigia kartu su žmogaus mirtimi. Apie atmintį, kuri keliauja iš kartos į kartą. Apie Laisvę, kurios vertę dažniausiai suprantame tada, kai prisimename, kiek už ją buvo sumokėta, arba tuomet, kai ją prarandame. Dažnai kalbame apie Laisvę kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tačiau brolių Lukšų gyvenimas primena, kad ji turi savo kainą, kurią mokėjo žmonės, turėję šeimas, namus, svajones ir teisę gyventi – tačiau pasirinkę nepasiduoti. Laisvė nėra duotybė, tai vertybė, kurią turime saugoti ir ginti.
Renginį organizavo Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazija, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Majoro Juozo Lukšos mokymo centras bei partizanų Lukšų artimieji – Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė ir Kęstutis Lukša.
Muziejininkė Kristina Pažėrienė
Nuotraukos Kristinos Pažėrienės, iš LGGRTC Facebook paskyros
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).