Balbieriškis viliasi ir nuogąstauja…

Česlovas Iškauskas

Atrodo, nedidelis prie gražuolio Nemuno vingio prigludęs Balbieriškio miestelis netrukus atsikratys pašaipų kaip tipiškas Lietuvos užkampis, nuo neatmenamų laikų užgožtas Alytaus ir Prienų. Numatyta, kad kitų metų pabaigoje čia pradės veikti Ukrainos gynybos pramonės įmonės Dnipro elektromechanikos gamyklos (DEMZ) amunicijos gamykla. Bet ne visus mano kraštiečius tai džiugina. Kodėl?

Sužadinta viltis

Tylus Balbieriškio miestelis netrukus suklestės? Autoriaus nuotr.

Pasaulis kaista. Rusijos karas prieš Ukrainą verčia mus ne tik remti Kyjivą, bet ir patiems galvoti, kaip atremti galimą priešą, kuris jau išbando mūsų saugumą. Todėl rugpjūčio 14-ąją Lietuva ir Ukraina ministerijų lygiu pasirašė milijoninę šio stambaus projekto investicijų sutartį, pagal kurią Alytaus pramonės parke, jau esamose patalpose, bus įrengta metalinių šaudmenų dalių gamybos įmonė, o Aukštajame Balbieriškyje, Ąžuolų kaime, 30,6 ha ploto sklype, išdygs amunicijos ir didelio tikslumo gynybos tikslams skirtų metalinių komponentų gamykla.
Taigi Alytus ir Prienų rajonas tikisi atsikąsti savo riebų kąsnį: bus sukurta apie 450 darbo vietų, o vien tik Balbieriškis galės įdarbinti kokį pusšimtį žmonių, gi dar triskart tiek atvyks specialistų iš Ukrainos ir kitų Lietuvos įmonių. Sutikime, kad mažam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui tai didelė parama… Atgis prekyba, smulkūs verslai, atsiras daugiau apgyvendinimo vietų, galbūt sumažės migracija, taip pat ir važinėjimų į darbus Alytuje ar Prienuose.
Klausimas tik toks: ar viso to valdžios žmonės negalėjo anksčiau papasakoti gyventojams? Tačiau apie tai vėliau.

Mano vaikystės takais…
Tėvų namai buvo visai šalia keliuko, vedusio į dabar jau išnykusį Ąžuolų kaimą Balbieriškio girios pakrašty. Buvusi Kapsuko, dabar Kranto gatvelė, nutįsusi už Opninės kalno per buvusį aerodromą, atsiremia į gūdžią, klaidžią, raistų ir neperžengiamų tankynių išpintą girią, garsėjusią ir 1863 m. sukilėlių stovyklomis, ir pokariu veikusiu Kazimiero Degučio vadovaujamu „Vaidoto“ partizanų būriu.
Kai tėvą už stribo egzekuciją nuteisė 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo Kozelskyje, viena likusi mama negalėjo išmaitinti trijų sūnų, tad maistu labai pagelbėjo tame kaime gyvenusi Jaruševičių šeima. Tačiau vaikui iki pamiškės šaltuoju metų laiku parsinešti bidonėlį pieno reikdavo įveikti keletą kilometrų aerodromo plynės… Atsitiko taip, kad broliui ten beeinant per šaltį užgrubo rankos, jis negalėjo atsisegti kelnių, ir jos įšalo į ragą… Dabar tai keltų šypseną, bet pokariu…
Balbieriškio sengirė (vietiniai ją vadina Balbieršgire) užima daugiau kaip 3500 ha plotą. Beveik visame plote 2004 m. įsteigtas biosferos poligonas, iš rytų ribojamas Vidupio upokšnio. Būtent čia įkurtas Ąžuolų botaninis draustinis, kuriame saugoma gana reto Lietuvoje vidutinio margojo genio populiacija. Senieji šaltiniai liudija, kad senovėje Balbieriškio miškas buvo susijungęs su Prienų šilu ir Buktos giria, sudarydamas didžiulį vientisą masyvą kairiajame Nemuno krante. Gi išnykusiame Būdos kaime girios viduryje būdavo ruošiama mediena, kuri išvežama prie Nemuno ir plukdoma sieliais iki pat jūros.
Už aerodromo plynės – ąžuolų palios. Būdavo, tėvas pakelia vos švintant ir vedasi poąžuolių baravykų rauti… Žinoma, tai tik gimtųjų vietų ilgesys.

Sklypas nebuvo pamirštas

Čia numatoma statyti gamyklą. A. Marcinkevičiaus nuotrauka.

Aerodromą į vakarus už Balbieriškio sovietai pradėjo statyti 1940 m., net nesulaukę naujo derliaus šiose derlingose žemėse. Priverstinai buvo nukeltos keturios sodybos, joms išmokėtos kažkokios kompensacijos. Trobų rąstai buvo išvežti į Alytaus rajono Taukotiškių kaimą. Sovietų lakūnai karininkai gyveno pas miestelio žmones, o šiaip tuose tyruose darbininkams buvo suręsti barakai. Tačiau prasidėjus karui aerodromą perėmė vokiečiai, o jam pasibaigus viskas buvo apleista. Okupacijų kaita žmonėms paliko tik vargą. Paskui prasidėjo melioracija, kurios dalyviu kartu su broliu teko būti ir šių eilučių autoriui. Kepinant saulei už Vaičiūno sodybos ilgu smailu kastuvu reikėjo kasti 80 cm gylio molio griovį ir jame sukloti keramikinius vamzdelius…
Tiesa, bendruomenės „Balbieriškis juda“ pirmininkas, ilgametis krašto seniūnas, o dabar Prienų savivaldybės tarybos narys Algis Marcinkevičius patikslina: buvusio aerodromo ženklų yra ir dabar. Mat, apie 1980 m. čia buvo pastatytas „Kalinino“ kolūkio trąšų sandėlis, iš kurio „kukurūznikai“ barstydavo laukus, išasfaltuotas pakilimo takas ir lėktuvo aikštelė. Po 1991 m. patalpos buvo privatizuotos, jose įrengta vėliau bankrutavusi langų gaminimo įmonė, paskui jas įsigijo traktorių detales sandėliuojantis asmuo.
Šis sklypas už keliolikos kilometrų nuo Alytaus ir kiek mažiau nuo Prienų nėra likęs be dėmesio. Jis nuo seno įrašytas kaip vienintelis investicinis valstybės sklypas rajone iš Nacionalinės žemės tarnybos rezervuotų sklypų. Atokiau nuo Balbieriškio esančias naudmenas 2024-ųjų lapkritį naujoji Vyriausybė buvo nusprendusi perduoti Šaulių sąjungai, kad ji čia vystytų dronų pajėgumus, įrengtų šaudyklą, tačiau, anot sąjungos vado pavaduotojo Laimono Vaškio, teritorija šauliams taip ir neatiteko. Jis sako, kad kažkada dėl dronų mokyklos su krašto bendruomene buvo surengtas pasitarimas, tačiau šiandien apie naujus planus A. Marcinkevičius nei seniūnė Sigita Ražanskienė sako nieko nežinoję. Gali būti, kad pasirašytas kontraktas buvo naujiena ir Prienų rajono merui Alvydui Vaicekauskui, kuriam per televiziją teko aiškinti, kokią naudą iš to turės rajonas ir balbieriškiečiai.

Ko nedera ignoruoti?
Šiaip ar taip ši vieta gana atoki (iki Aukštojo Balbieriškio keletas kilometrų), ir įrengti kelius bei visą infrastruktūrą vargu ar pakaks milijono. Be to, teks rūpintis kompensacijomis, nes dalį sklypo užėmęs stambus ūkininkas.
Prasidėjus karui Ukrainos DEMZ iš ekonomikos paskirties tapo pajėgia, iš Vakarų dotacijų besiverčiančia karine įmone. Kaip rašoma šios Ukrainos įmonės 2025 m. ataskaitoje, DEMZ pajamos augo 47 proc., iki 9,12 mlrd. Ukrainos grivinų (dabartiniu kursu – apie 180 mln. eurų), o grynasis pelnas augo 95 proc., iki 1,95 mlrd. grivinų (38 mln. eurų). „DEMZ – viso ciklo inžinerijos ir gamybos įmonė, besispecializuojanti serijinėje gynybinės paskirties produkcijos bei didelio tikslumo metalinių komponentų gynybos sektoriui gamyboje“, – rašoma ataskaitoje. Didesnioji dalis produkcijos – šaudmenų ir amunicijos – keliaus į Ukrainą, kita dalis liks Lietuvoje. Sutarties sąlygos, kaip ir investicijų suma, neviešinamos.
Atrodytų, nieko stebėtino, kad eilinis žmogelis apie karinius pasirengimus neinformuojamas. Galbūt apie operatyvinius gynybos planus ir nereikia šaukti kasdien. Tačiau juk seniūniją ir bendruomenę sudaro gyvi žmonės, šeimos planuoja savo ateitį, moko ir į gyvenimą išleidžia vaikus, rūpinasi savo tėviške. Todėl visai suprantami kraštiečių skundai, kad Vilniaus klerkai su jais nebendrauja, o geriausiu atveju atvyksta pagurkšnoti kavos pas merą, kad bendruomeniniai rūpesčiai valdžios nedomina, gi politikai sulekia, kai jiems reikia susikurti savo įvaizdį, ypač prieš savivaldos rinkimus… Gi vienas sutiktas buvęs kaimynas prie kažkada statytos sinagogos (šalia buvo ir mano tėviškė; dabar čia pokyčių viltingai laukia įsikūrę svečių namai) juokauja: ko gero, kaip ir Kapčiamiesty, reikės kviesti Remigijų Žemaitaitį…
Turbūt į poligono skandalą panašaus triukšmo balbieriškiečiai nenori. Bet tūlas pakalba, kad tylus, gražus miestelis taps rusų taikiniu, kad jo gatvėmis žlegės karinė sunkiasvorė technika, unikalus Balbieriškio kraštovaizdis bus išdarkytas, o girios ąžuolynas išasfaltuotas. Galima pašiepti, kad pas kraštiečius maža atjautos kenčiančiai Ukrainai, jie nenori padėti priešintis rusams, kad trūksta patriotizmo, kad rūpi tik savo kailis…
O iš tiesų valdininkai, besigiriantys, kad vykdo naują regioninę politiką, abejingi bendruomenių poreikiams. Jie tik prisidengia patriotiniais šūkiais, žeria skaičius apie investicijas, naudą paprastam žmogui, klestinčią ekonomiką. Bet mano kraštiečius sunku apgauti. Kaip sako mano sutiktas, vaizdingus palyginimus mėgstąs žmogelis, jie tarsi ta Nemuno rėva ties Balbieriškiu – aštri lyg skustuvas akmenų sankaupa upės vidury, ilgus šimtmečius skutusi sielius: negailestinga visiems, kurie juos ignoruoja… Juk artėja rinkimai.

Prienų rajono savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko komentaras
Suprantame, kad žinia apie būsimą gamyklą Balbieriškio seniūnijoje gyventojams kelia klausimų. Tai didelis ir mūsų rajonui naujas projektas, todėl žmonių noras žinoti, kas ir kur planuojama, yra visiškai natūralus.
Šiuo metu galime informuoti, kad Ukrainos gynybos pramonės įmonė DEMZ Lietuvoje planuoja vykdyti NATO standartus atitinkančių amunicijos komponentų gamybą ir surinkimą. Veikla numatoma dviejose vietose – Alytuje ir Prienų rajone. Toks modelis pasirinktas siekiant atskirti komponentų gamybos ir galutinio surinkimo funkcijas. Statybų pradžia planuojama 2026 m. rudenį, o gamybos – 2027 m. pabaigoje.
Balbieriškio seniūnijoje pasirinktas valstybinės žemės sklypas – jis nepriklauso nei Prienų rajono savivaldybei, nei privatiems asmenims. Vietą pasirinko valstybė ir investuotojas, atsižvelgę į patogią jos lokaciją ir specialistams įvertinus visas projektui svarbias aplinkybes.
Kaip žinome, su krašto apsauga ir strategiškai svarbiomis investicijomis susiję procesai dažnai negali būti viešinami nuo pat pirmųjų svarstymų. Daliai informacijos būtinas konfidencialumas, kol vyksta vertinimas, derinimas ir nėra priimti galutiniai sprendimai.
Su Ekonomikos ir inovacijų ministerija dėl galimų investicijų Prienų rajone kalbėjomės ne kartą. Buvo svarstomos įvairios idėjos, tarp jų – ir dronų gamyklos galimybė, apie kurią anksčiau buvome kalbėję ir su gyventojais. Tačiau konkreti DEMZ investicija buvo valstybės ir investuotojo derinamas projektas, todėl Savivaldybė galėjo viešinti tik tą informaciją, kurią buvo leista skelbti po sutarties pasirašymo.
Prienų rajonui tai bus viena didžiausių iki šiol įgyvendintų investicijų. Prienų rajone ir Alytuje numatoma sukurti iki 450 darbo vietų, kurių dauguma būtų skirta vietos gyventojams. Darbo galimybės atsivertų tiek įvairius gamybos darbus galintiems atlikti žmonėms, tiek aukštos kvalifikacijos specialistams, ypač turintiems metalo apdirbimo, kokybės kontrolės ir gamybos procesų patirties. Projektas taip pat galėtų paskatinti vietos verslo augimą ir naujų profesinių kompetencijų kūrimą.
Svarbu ir tai, kad planuojant objektą numatomos projektui reikalingos infrastruktūros bei saugos priemonės – teritorijoje planuojami pylimai, taip pat numatyta sutvarkyti privažiavimo kelius. Gaminama produkcija turės atitikti NATO standartus.
Su Ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei už projekto įgyvendinimą atsakingos agentūros atstovais jau sutarta, kad susitikimas su gyventojais tikrai įvyks. Jo metu projekto rengėjai ir atsakingų institucijų specialistai pristatys turimą informaciją, atsakys į žmonėms svarbius klausimus ir aptars kylančias abejones. Apie susitikimo laiką ir vietą gyventojus informuosime iš anksto.
Savivaldybė suinteresuota, kad gyventojai gautų kuo daugiau tikslios ir patvirtintos informacijos. Todėl, atsiradus naujų viešintinų duomenų apie projekto eigą, juos pateiksime visuomenei. Nenorime nei nutylėti žmonėms svarbių klausimų, nei skelbti prielaidų ar informacijos, kuri dar nėra patvirtinta.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas