Vengrų kapitonas Kasparas Horvatas: žmogus, kūręs Prienų parapiją (III dalis)

„Klebonas turi būti lietuvis…“
Perskaičius visą fundacijos tekstą, galima pastebėti vieną dėsningumą. Kasparas Horvatas labai daug dėmesio skiria žemėms, pajamoms ir valdos administravimui. Tačiau visa tai tėra priemonės. Tikrasis fundatoriaus tikslas atsiskleidžia visai kitoje dokumento vietoje.
Ten skaitome trumpą, bet nepaprastai reikšmingą sakinį:
Parochus Lituanus esse debet vel omnino perfecti calens idioma Lituanicum.
„Klebonas turi būti lietuvis arba tobulai mokėti lietuvių kalbą.“
Šiandien toks reikalavimas atrodo visiškai suprantamas. Tačiau XVII amžiaus pradžioje tai buvo labai sąmoningas pastoracinis sprendimas. Reikia atkreipti ypatingą dėmesį, kad pats Horvatas, šiuose kraštuose būdamas svetimtautis vengras, rūpinosi lietuvių kalba. Horvatas aiškiai suvokė, kad tikėjimas negali būti perduodamas žmonėms nesuprantama kalba. Evangelija turi būti skelbiama taip, kad ją suprastų paprastas valstietis, o kunigas turi kalbėti savo parapijiečių kalba. Ši nuostata daug pasako ne tik apie to meto Prienų krašto gyventojus, bet ir apie paties fundatoriaus pastoracinę išmintį.
Pirmojoje straipsnio dalyje jau minėjome, kad Horvatas Prienų krašto žmones apibūdina kaip populus valde agrestis – paprastus kaimo žmones, kurie, jo žodžiais tariant, buvo menkai išmokyti krikščionių tikėjimo (in Christiana religione valde parum instructi). Šie žodžiai nėra priekaištas parapijiečiams. Priešingai – jie atskleidžia fundatoriaus rūpestį.
Horvatas suprato, kad tikėjimo negalima perduoti vien apeigomis. Žmogus turi suprasti, ką girdi bažnyčioje, ką jam aiškina kunigas, ko moko Evangelija. O tai įmanoma tik tada, kai kunigas kalba žmonių kalba.
Šis reikalavimas labai dera su Katalikų Reformos, arba Tridento reformos, dvasia. Po Tridento Susirinkimo visoje Katalikų Bažnyčioje buvo pabrėžiama, kad klebonas privalo ne tik aukoti šv. Mišias, bet ir nuolat mokyti savo parapijiečius – aiškinti tikėjimo tiesas, sakyti pamokslus, rengti vaikus sakramentams, rūpintis, kad tikėjimas būtų ne paviršinis paprotys, o sąmoningas gyvenimo kelias.
Todėl Horvato reikalavimas mokėti lietuvių kalbą nėra vien kalbinė pastaba. Tai pastoracinė programa.
Šiandien kartais sakome, kad gimtoji kalba yra tautinės tapatybės pagrindas. XVII amžiaus fundatorius į ją žvelgė kiek kitaip. Jam lietuvių kalba pirmiausia buvo Evangelijos kalba. Tai buvo kelias, kuriuo Dievo žodis galėjo pasiekti paprasto valstiečio širdį.
Šis sakinys daug pasako ir apie patį Horvatą. Tarnavęs kardinolo Andriejaus Batoro aplinkoje, ne kartą lankęsis Romoje, jis galėjo manyti, kad lotynų kalba yra pakankama Bažnyčios gyvenimui. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Grįžęs į LDK, į Prienus, jis aiškiai suprato, kad parapijos ateitį lems ne lotyniškos kalbos grožis, o tai, ar kunigas gebės susikalbėti su savo žmonėmis jų gimtąja kalba.
Galbūt todėl šis trumpas sakinys yra vienas gražiausių visoje fundacijoje. Jis primena, kad Horvatui rūpėjo ne vien bažnyčios sienos ar jos turtai. Jam rūpėjo žmogus, kuris sekmadienio rytą peržengs bažnyčios slenkstį ir išgirs žodžius, suprantamus jo protui ir mielus širdžiai.

Parapija po Tridento Susirinkimo
Kasparo Horvato fundacijos neįmanoma iki galo suprasti nepažvelgus į platesnį to meto Bažnyčios gyvenimą.
XVI amžius buvo vienas audringiausių krikščionybės istorijoje. Europą sukrėtė Reformacija. Martyno Liuterio, Ulricho Cvinglio, Jono Kalvino ir kitų reformatorių idėjos sparčiai plito Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Dalis tikinčiųjų pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios, o pati Bažnyčia buvo priversta rimtai pažvelgti ne tik į naujųjų mokymų keliamus iššūkius, bet ir į savo pačios silpnas vietas.
Atsakas į šiuos iššūkius buvo visuotinis Bažnyčios susirinkimas, vykęs Tridento mieste, Šiaurės Italijoje, 1545–1563 metais. Šis beveik dvidešimt metų su pertraukomis trukęs Tridento Susirinkimas tapo vienu svarbiausių įvykių Katalikų Bažnyčios istorijoje.
Tridento tėvai neapsiribojo vien klaidingų mokymų paneigimu. Jie siekė atnaujinti visą Bažnyčios gyvenimą. Buvo pabrėžta klebonų pareiga gyventi savo parapijose, steigti kunigų seminarijas, rūpestingai mokyti tikinčiuosius, dažniau sakyti pamokslus, aiškinti Katekizmą, tinkamai švęsti liturgiją ir rodyti asmeninį krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Trumpai tariant, Tridento reforma siekė, kad parapija taptų ne vien vieta, kur retkarčiais aukojamos šventosios Mišios, bet gyvu tikėjimo centru.
Praėjo beveik pusė amžiaus. Ir štai 1609 metais Prienuose Kasparas Horvatas surašo savo fundaciją. Skaitant ją, sunku nepastebėti, kaip glaudžiai ji atspindi Tridento reformos dvasią. Horvatui neužtenka esančios bažnyčios. Jis nori, kad parapijoje nuolat gyventų klebonas. Kad jis mokėtų lietuvių kalbą. Kad sakytų pamokslus ir mokytų žmones tikėjimo. Kad parapijoje tarnautų vikaras. Kad būtų bakalauras, padedantis ugdyti jaunimą. Kad bažnyčioje skambėtų giedojimas. Kad neturtingieji galėtų gauti sakramentus ir krikščionišką palaidojimą neatlygintinai.
Visa tai nėra atsitiktinai surašytų pageidavimų rinkinys. Tai nuoseklus parapijos modelis. Galima sakyti, kad Kasparas Horvatas Prienuose stengėsi įgyvendinti tai, apie ką prieš kelis dešimtmečius buvo nutarta Tridente. Žinoma, jis necituoja Susirinkimo nutarimų ir nesiremia jais pažodžiui. Tačiau visa fundacijos dvasia rodo žmogų, kuris puikiai suprato, kokios parapijos reikia po Reformacijos sukrėtimų.
Ši aplinkybė leidžia dar geriau suprasti ir patį fundatorių. Beveik dvidešimt metų tarnaudamas kardinolui Andriejui Batorui, jis gyveno pačiame Katalikų Reformos pasaulyje. Kardinolo aplinkoje buvo sprendžiami ne tik politiniai, bet ir bažnytiniai klausimai, aptariamos Tridento Susirinkimo reformos, rūpinamasi jų įgyvendinimu Abiejų Tautų Respublikoje. Todėl visai natūralu, kad šios idėjos tapo ir paties Horvato mąstymo dalimi. Galbūt todėl jo fundacija ir šiandien stebina savo brandumu. Tai ne vien dosnaus bajoro užrašymas. Tai žmogaus, gyvenusio didžiųjų Bažnyčios reformų epochoje, sąmoningas mėginimas tas reformas įkūnyti nuošalioje Prienų parapijoje.

Parapija – ne vien klebonas
Šiandien dažnai įsivaizduojame, kad parapija – tai bažnyčia ir joje tarnaujantis kunigas. Tačiau XVII amžiaus pradžioje gyva parapija buvo gerokai sudėtingesnė bendruomenė. Kasparo Horvato fundacija tai atskleidžia labai aiškiai.
Joje kalbama ne tik apie kleboną. Dokumente minimas vikaras, bakalauras ir kantorius. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik pareigybių sąrašas. Tačiau iš tikrųjų prieš mūsų akis iškyla visa parapijos gyvenimo sistema.
Pirmasis po klebono yra vikaras. Šiandien vikarą dažnai suprantame kaip jaunesnį kunigą, padedantį klebonui. Tokia buvo ir jo pagrindinė paskirtis XVII amžiuje. Tačiau anuomet tai buvo kur kas daugiau negu administracinis pagalbininkas.
Prienų parapija buvo didelė. Jai priklausė ne tik pats miestelis, bet ir aplinkiniai kaimai, taip pat fundacijoje minimas Birštonas. Vienam kunigui aprėpti tokią teritoriją buvo sunku. Reikėjo lankyti ligonius, krikštyti kūdikius, laiminti santuokas, laidoti mirusiuosius, sakyti pamokslus, mokyti vaikus ir rūpintis kasdieniu parapijos gyvenimu. Todėl vikaras buvo ne prabanga. Jis buvo būtinybė.
Dar įdomesnė yra bakalauro pareigybė.
Šiandien šis žodis pirmiausia primena universitetinį mokslo laipsnį. Tačiau XVII amžiaus parapijoje bakalauras buvo visai kas kita. Paprastai tai buvo išsilavinęs žmogus, padedantis klebonui mokyti vaikus, rengti juos tikėjimo pažinimui, kartais vadovaujantis parapinei mokyklai arba talkinantis liturgijoje. Jis buvo tarsi jungtis tarp Bažnyčios ir jaunosios kartos. Ši detalė labai reikšminga. Ji leidžia manyti, kad Horvatas rūpinosi ne vien šios dienos parapija. Jis galvojo apie vaikus, kurie po keliolikos metų taps naująja bendruomene. Todėl fundacijoje atsiranda vietos ne tik kunigui, bet ir žmogui, kuris padės ugdyti ateities parapijiečius.
Ne mažiau svarbus ir kantorius.
Šiandien bažnytinis giedojimas mums atrodo savaime suprantamas. Tačiau anuomet jis buvo viena svarbiausių liturgijos dalių. Giesmės padėdavo žmonėms geriau įsitraukti į pamaldas, įsiminti tikėjimo tiesas ir išgyventi liturgiją ne vien kaip stebėtojams, bet kaip aktyviems jos dalyviams. Todėl kantorius buvo ne tik giedotojas. Jis buvo liturginio gyvenimo puoselėtojas.
Įdomu tai, kad Horvatas nė vienos iš šių pareigybių nemini atsitiktinai. Kiekviena jų papildo kitą. Klebonas vadovauja parapijai. Vikaras dalijasi pastoraciniu darbu. Bakalauras rūpinasi mokymu. Kantorius puoselėja liturgiją.
Visi kartu jie sudaro tai, ką šiandien galėtume pavadinti parapijos komanda. Čia ir atsiskleidžia tikrasis fundatoriaus sumanymas. Jis steigia ne bažnyčią. Jis steigia instituciją. Ir ne bet kokią instituciją, bet tokią, kuri galėtų gyvuoti dešimtmečius, šimtmečius.
Šiandien, praėjus daugiau kaip keturiems šimtams metų, mus stebina ne vien Horvato dosnumas. Stebina jo mąstymo platumas. Jis suprato tai, ką šiandien puikiai žino kiekviena gyvybinga bendruomenė: vienas žmogus, kad ir koks uolus būtų, negali padaryti visko. Tik bendras darbas leidžia bendruomenei augti ir išlikti.
Gal todėl fundacijos tekstas iki šiol atrodo toks gyvas. Jame kalbama ne apie pareigybes. Jame kalbama apie žmones, kurie drauge kuria parapijos gyvenimą.

Kad neturtas netaptų kliūtimi Dievo malonei
Baigiantis fundacijos tekstui, Horvatas aptaria dar vieną klausimą. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti visai praktiškas – kalbama apie atlyginimą už religines apeigas. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad čia slypi viena gražiausių fundacijos minčių.
Horvatas aiškiai nurodo, kad sakramentų teikimas ir krikščioniškas palaidojimas neturi tapti našta neturtingiesiems. Klebonas turi gauti deramą išlaikymą iš fundacijai skirtos valdos, kad nebūtų skurdo verčiamas pragyventi iš žmonių nelaimių ar vargo. Šiandien toks požiūris mums atrodo savaime suprantamas. Tačiau XVII amžiaus pradžioje tai buvo labai svarbi nuostata.
Reikia prisiminti, kad anuomet parapijos kunigas dažnai neturėjo pastovaus atlyginimo. Jo pragyvenimas nemaža dalimi priklausė nuo tikinčiųjų aukų, įvairių mokesčių ar natūrinių prievolių. Kuo tvirtesnis buvo fundacijos ekonominis pagrindas, tuo mažesnė buvo pagunda ieškoti papildomų pajamų iš žmonių.
Būtent todėl dabar aiškiau suprantame, kodėl Horvatas taip rūpestingai dovanojo žemes, pievas, miškus, žvejybos teises ir kitus pajamų šaltinius. Visa tai turėjo vieną tikslą: kad klebonas būtų laisvas tarnauti; kad jo santykis su parapijiečiais nebūtų grindžiamas atlygiu, o pastoracine meile.
Galbūt todėl fundacijos ekonominė ir dvasinė dalys yra taip glaudžiai susijusios. Viena be kitos jos netektų prasmės. Žemės reikalingos ne tam, kad Bažnyčia turtėtų. Jos reikalingos tam, kad Evangelija būtų skelbiama laisvai. Pajamos reikalingos ne tam, kad būtų kaupiamas turtas. Jos reikalingos tam, kad nė vienas žmogus neliktų be sakramentų dėl savo neturto.
Ši mintis labai primena pirmųjų krikščionių bendruomenių dvasią. Bažnyčios turtas turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės – turtui.
Gal todėl šioje fundacijos vietoje labiausiai atsiskleidžia pats Kasparas Horvatas. Iki šiol matėme jį kaip karį; kaip karališkųjų valdų tenutarijų; kaip patyrusį administratorių; kaip žmogų, mokėjusį tiksliai rengti teisinius dokumentus.
Tačiau dabar prieš mus atsistoja dar vienas Horvatas: krikščionis. Žmogus, kuris suprato, kad visa žemė, visi miškai, visi laukai, visos pajamos ir visos fundacijos nuostatos galiausiai turi vieną tikslą – padėti žmogui susitikti su Dievu.
Ši mintis tampa savotišku raktu visai fundacijai.
Jeigu skaitytume tik žemių dovanojimo sąrašus, galėtume pamanyti, kad Horvatas buvo tiesiog sumanus ūkininkas.
Jeigu skaitytume tik teisinius straipsnius, manytume, kad jis buvo geras administratorius.
Tačiau perskaitę visą dokumentą nuo pirmųjų iki paskutiniųjų eilučių pamatome daug daugiau. Matome žmogų, kuris suvokė, kad parapija nėra vien pastatas, žemės valda ar administracinis vienetas: parapija yra žmonės.
Ir jeigu bent vienam žmogui neturtas sutrukdytų priimti sakramentus ar būti krikščioniškai palaidotam, vadinasi, fundacija dar nebūtų pasiekusi savo tikslo.
Todėl galima drąsiai pasakyti, kad Kasparas Horvatas Prienų bažnyčiai padovanojo ne tik Bagrėnų valdą. Jis padovanojo jai galimybę laisvai tarnauti žmogui.

Pabaiga
Praėjo daugiau kaip keturi šimtai metų.
Nebeliko nei fundacijoje minimų pastatų, nei žemių, nei to laikmečio bažnyčios. Viską atėmė ir sunaikino lietuvių tautos priešai, bedieviškos valdžios. Pasikeitė valstybių sienos, įstatymai, pinigai, pareigybės. Išnyko tenutarijų institucija, pasikeitė parapijų ribos, o senąją lotynų kalbą liturgijoje pakeitė gyvoji lietuvių kalba.
Tačiau vienas dalykas liko nepakitęs.
Žmogui ir šiandien reikia vietos, kur jis rastų paguodą, maldą, Mišių auką, Dievo žodį ir bendruomenę. Būtent tokią parapiją savo fundacijoje įsivaizdavo Prienų ir Birštono valdytojas, vengrų karių kapitonas Kasparas Horvatas.
Todėl 1609 metų fundacijos aktas šiandien yra ne tik svarbus istorinis šaltinis. Jis yra liudijimas žmogaus, kuris mąstė toliau negu jo gyvenamasis laikmetis. Jo ranka pasirašytas dokumentas tebekalba ir šiandien.
Jis primena, kad tvirčiausi pamatai statomi ne iš akmens ir ne iš pinigų. Jie statomi iš atsakomybės, tikėjimo ir meilės žmogui.
Galbūt todėl po daugiau kaip keturių šimtų metų, skaitydami Kasparo Horvato fundaciją, jaučiame, kad kalba ne vien senas dokumentas.
Kalba žmogus. Ir jis kalba visiems: lietuviams, lenkams, savo broliams vengrams; tačiau ypatingai Prienų valdytojas Kasparas Horvatas kalba Prienų krašto gyventojams, Prienų parapijiečiams.
Kun. Jordanas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas