Vengrų kapitonas Kasparas Horvatas: žmogus, kūręs Prienų parapiją (I dalis)

Rugpjūčio 5 d. Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje bus atidengta atminimo lenta, skirta Prienų bažnyčios (17 a.) fundatoriui Kasparui HORVATUI. Šia proga „Gyvenimo“ laikraštyje pradedame spausdinti kunigo Jordano parengtą publikacijų ciklą apie šią iškilią, Prienų ir Birštono kraštui svarbią istorinę asmenybę.

Įvadas
1609 m. rugpjūčio 5 d. Prienuose buvo surašyta fundacija Prienų bažnyčiai. Gali būti, kad tai vienas pirmųjų dokumentų, surašytų ir pasirašytų būtent Prienų mieste. Šis dokumentas prieš karą buvo žinomas istorikui dr. kun. J. Totoraičiui, galbūt jis buvo radęs jį parapijos archyve. Tačiau tarybiniais metais Prienų parapijos archyvas, kaip ir daugelis kitų, buvo suniokotas, dingo be žinios. Prieš porą metų, sklaidant senus foliantus tolimame Krokuvos archyve, netikėtai teko atrasti ir Prienų parapijos fundacijos nuorašą. Tai nėra originalus dokumentas, tačiau patikima kopija, daryta prieš kelis šimtmečius. Surašytas to laikotarpio LDK administracijoje naudota lotynų kalba, su įvairiais žodžių sutrumpinimais, dokumentas nėra lengvas skaityti bei suprasti. Vis dėlto, rekonstravus lotynišką tekstą bei jį išsivertus, jame galima rasti daug svarbių faktų, liudijančių apie Prienų praeitį.
Daugelį istorikų, rašiusių apie Prienus, pavadinimas „fundacija“ suklaidindavo: analogiškai kitoms fundacijoms sugestionuodavo nuomonę, kad K. Horvatas pastatė Prienų bažnyčią. Tačiau tuo metu, kai Horvatas su žmona skyrė šią fundaciją, bažnyčia jau seniau buvo pastatyta jo pirmtako. Pats Horvatas tai aiškiai pasako. Tuo metu buvo sunykusi Birštono bažnyčia, ir Horvatas ketino ją atstatyti. Horvatas savo fundacija padovanojo parapijai žemę ir teisiškai sutvarkė parapijos turtinius reikalus. Jis taip pat parapijos centrą iš Birštono perkėlė į Prienus. Tokia tad buvo jo fundacija: ne bažnyčios statymas, bet teisinis bei ekonominis Prienų parapijos sutvarkymas.
K. Horvato de Veglos kelias į Prienus
Gimęs apie 1563 m. Transilvanijoje, jaunikaitis K. Horvatas jau apie 1580 m. savo gyvenimą susiejo su karaliaus Stepono Batoro gimine ir Lietuvos-Lenkijos valstybe. Apie dvidešimt metų jis ištikimai tarnavo karaliaus mylimo sūnėno, Varmijos vyskupo, kunigaikščio kardinolo Andriejaus Batoro dvare. Nuo 1598 m. jis minimas kaip karaliaus Zigmanto III karališkosios vengrų sargybos kapitonas.
K. Horvato draugas buvo karininkas Vladislovas Bekešas (Kasparo Bekešo sūnus). Už karinius nuopelnus karalius jį paskyrė Vschovos seniūnu ir pilies kapitonu. Vėliau jis gavo valdyti Prienus, Braclavą ir Chonveleną. Apie 1598 m. Bekešas vedė vengrę Kotryną Užali. Neilgai jaunieji džiaugėsi bendru gyvenimu – vos apie dvejus metus. 1600 metais Vladislovas Bekešas mirė Ukrainoje, netoli Podolės Kameneco. Horvato buvo paprašyta pasirūpinti Vl. Bekešo laidotuvėmis, nes Bekešas buvo išreiškęs norą būti palaidotas Vilniuje. Netrukus, atrodo 1601 m., K. Horvatas vedė savo buvusio bičiulio našlę. Reikia pasakyti, kad ši santuoka labai praturtino K. Horvatą. Pagal buvusią vedybų sutartį Kotryna Užali paveldėjo visą buvusio vyro kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. K. Horvatas perėmė ir dalį Vl. Bekešo pareigų Abiejų Tautų Respublikoje. Tikėtina, kad tada jis gavo valdyti ir Prienus bei Birštoną.

Tęstinumas, o ne atsitiktinumas
Kasparo Horvato fundacija dažnai suvokiama kaip vieno žmogaus darbas. Tačiau, pažvelgus į platesnį istorinį kontekstą, matyti, kad jos ištakos siekia ankstesnius įvykius. Prieš Horvatą Prienų valdytojo pareigas ėjo Vladislovas Bekešas – garsiojo karvedžio Kasparo Bekešo sūnus, vedęs Kotryną Užali. K.Horvatas vedė Kotryną Užali ir tapo Prienų valdytoju.
Tai leidžia į Prienų fundaciją pažvelgti kitu kampu.
1609 metų fundacija neatsirado tuščioje vietoje. Ji buvo ilgesnės istorijos vaisius. Karališkoji tenuta (red. tenutas – dvaro arba komplekso vienetas, administruojamas laikytojo) ir jos valdymas perėjo iš vieno valdovo paskirto tenutarijaus (red. tenutoriaus – valdytojo) kitam, o kartu buvo perimta ir atsakomybė už šį kraštą. Šioje istorijoje svarbi vieta tenka ir Kotrynai Užali.
Ji nėra vien fundatoriaus sutuoktinė, paminėta šalia vyro pavardės. Jos gyvenimas tapo jungiamąja grandimi tarp dviejų Prienų tenutarijų (tenutų) – Vladislovo Bekešo ir Kasparo Horvato. Per ją tęsėsi ne tik asmeninis gyvenimas, bet ir karališkosios valdos administravimo istorija.
Todėl Prienų bažnyčios fundacija yra ne vien vieno žmogaus dosnumo liudijimas. Ji yra pasakojimas apie pareigos tęstinumą. Ir galbūt neatsitiktinai būtent žmogus, perėmęs savo bičiulio pradėtą tarnystę Prienų kraštui, vėliau nusprendė šią tarnystę įprasminti fundacija, kurios vaisiais parapija naudojosi dar ilgus šimtmečius.

Daugiau negu fundacija
1609 metų rugpjūčio 5-ąją Prienuose buvo pasirašytas svarbus dokumentas. Prienų ir Birštono tenutarijus (valdytojas) Kasparas Horvatas su mylima žmona Kotryna Užali pasirašė fundacijos aktą Prienų bažnyčiai. Tokių fundacijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būta ir daugiau. Bajorai dovanojo Bažnyčiai žemes, statė bažnyčias, aprūpindavo vienuolynus ar parapijas. Tačiau, praėjus daugiau kaip keturiems šimtams metų, paaiškėja, kad šis dokumentas yra kur kas daugiau negu paprastas dovanojimo aktas. Jis atveria vieno žmogaus pasaulį – jo tikėjimą, atsakomybės jausmą, išmintį ir rūpestį ateities kartomis.
Tas žmogus buvo vengras Kasparas Horvatas (vengr. Horvath Gaspar).
Lietuvos istorijoje jo vardas beveik visiškai nežinomas. Dažniausiai jis paminimas vos keletu žodžių: karaliaus dvariškis, Vengrijos kariuomenės kapitonas, Prienų ir Birštono tenutų valdytojas. Tačiau, perskaičius jo fundacijos tekstą, prieš akis iškyla visai kitoks žmogus. Ne vien karys ar valdovo pareigūnas, bet sumanus administratorius, puikiai išsilavinęs katalikas ir žmogus, kuris suprato, kad bažnyčią pastatyti yra lengviau negu sukurti gyvą parapiją.
Pirmieji fundacijos žodžiai skamba iškilmingai:
In nomine Domini. Amen. Ad perpetuam rei memoriam.
„Viešpaties vardu. Amen. Amžinam šio įvykio atminimui.“
Tai buvo įprasta ano meto dokumentų pradžia. Tačiau netrukus Horvatas pereina prie labai asmeniško paaiškinimo. Jis rašo, kad trokšta pagal savo išgales skleisti Dievo garbę, rūpintis savo ir žmonos Kotrynos Užali sielų išganymu, padėti tikintiesiems siekti Dievo malonės ir todėl nusprendė funduoti Prienų bažnyčią bei aprūpinti ją nuolatinėmis pajamomis.
Ši vieta iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įprasta. Vis dėlto atidžiau įsigilinus matyti, kad Horvatas kalba ne tik apie save. Jo dėmesio centre yra visa parapijos bendruomenė. Tai labai skiriasi nuo kitų to meto fundacijų, kuriose pagrindinis motyvas dažniausiai būdavo fundatoriaus ir jo šeimos atminimas. Horvatui svarbiausia, kad parapija būtų tvirta bei ilgai gyvuotų ir po jo mirties.
Kas paskatino jį taip mąstyti? Atsakymo, ko gero, reikia ieškoti jo gyvenimo kelyje.
Maždaug du dešimtmečius Kasparas Horvatas tarnavo kardinolui Andriejui Batorui – gana žymiam XVI amžiaus pabaigos Katalikų Reformos veikėjui Vidurio Europoje. Su juo bent du kartus keliavo į Romą ir ten ilgesnį laiką gyveno. Tai buvo nepaprastas laikotarpis. Po Tridento Susirinkimo Roma tapo visos katalikiškos reformos centru. Čia buvo svarstoma, kaip turi atrodyti gera parapija, koks turi būti kunigas, kaip reikia mokyti tikinčiuosius, tvarkyti bažnytinį gyvenimą ir administruoti Bažnyčios turtą.
Negalime tvirtinti, kad Horvatas pats dalyvavo tuose svarstymuose. Tačiau neabejotina, jog jis gyveno aplinkoje, kurioje šios idėjos buvo kasdienybė. Tarnyba kardinolo dvare buvo savotiškas universitetas – ne auditorijose, bet gyvenime. Ten buvo kalbama lotyniškai, rengiami teisiniai dokumentai, sprendžiami bažnytiniai reikalai, vykdoma diplomatija. Atidžiai perskaičius 1609 metų fundaciją, susidaro nuomonė, kad šis dokumentas parašytas žmogaus, gerai pažinusio tą pasaulį.
Tai ypač matyti iš teksto struktūros. Horvatas nevartoja žodžių atsitiktinai. Kiekviena sąvoka turi savo vietą ir prasmę. Jis tiksliai skiria valdą nuo jos administracinio centro, kleboniją nuo bažnyčios pastato, fundatoriaus teises nuo Bažnyčios teisių. Tokia kalba neatsiranda savaime. Ji liudija teisinę kultūrą ir dokumentų rengimo patirtį.
Tačiau labiausiai stebina ne dokumento forma, o jo turinys.
Horvatas atvirai pripažįsta, kad Prienų bažnyčia jau buvo pastatyta anksčiau, bet iki šiol neturėjo tvirto materialinio pagrindo. Kunigas gyveno tik iš kasmetinės pašalpos, kurią jam savo nuožiūra skirdavo valdytojas. Tokia padėtis Horvatui atrodė nesaugi. Vieną dieną geranoriškas valdytojas galėjo mirti, pasikeisti valdytojas ar aplinkybės, ir parapija liktų be išlaikymo ir be kunigo.
Todėl jis ryžtasi reformai.
Tai viena įdomiausių fundacijos minčių. Horvatas supranta, kad Bažnyčia negali gyventi vien iš geros valios. Jai reikia tvirto ekonominio pagrindo. Todėl jis neapsiriboja vienkartine auka, bet sukuria sistemą, kuri turėtų veikti ilgus dešimtmečius.
Šiuolaikine kalba sakytume, kad jis kūrė tvarią instituciją.
Ne mažiau iškalbingas ir kitas fundacijos sakinys. K. Horvatas rašo, kad Prienų krašto žmonės yra populus valde agrestis – labai paprasti, kaimiški žmonės. Dar svarbiau, kad jie, anot fundatoriaus, yra in Christiana religione valde parum instructi – menkai išmokyti krikščionių tikėjimo.
Šiuose žodžiuose nėra paniekos ar priekaišto. Priešingai – juose girdėti rūpestis. Horvatas mato ne problemą, o uždavinį. Žmonėms reikia ne atsitiktinai užklystančio kunigo, bet tikro ganytojo, kuris nuolat gyventų tarp jų, aiškintų tikėjimą, sakytų pamokslus, lankytų parapijiečius ir savo gyvenimu rodytų pavyzdį.
Neatsitiktinai fundacijoje kunigas vadinamas dviem žodžiais – sacerdos et pastor. Vienas reiškia kunigą, aukojantį Eucharistiją, kitas – ganytoją, vedantį jam patikėtą bendruomenę. Tai labai tridentiška kunigo samprata, išryškinanti ne tik liturginę, bet ir pastoracinę tarnystę.
Visa fundacija leidžia suprasti, kad Horvatui parapija buvo kur kas daugiau negu bažnyčios pastatas. Jam tai buvo gyva bendruomenė, kuriai reikia nuolatinės maldos, gero kunigo, tikėjimo mokymo, materialinio saugumo ir rūpestingos globos.
Todėl, skaitydami šį dokumentą, regime ne tik XVII amžiaus teisinį aktą. Prieš mus atsiveria vieno žmogaus svajonė – sukurti tokią parapiją, kuri tarnautų žmonėms dar ilgai po jo mirties.
Antrojoje šio pasakojimo dalyje pažvelgsime į pačią fundaciją iš arčiau. Ką tiksliai Kasparas Horvatas padovanojo Prienų bažnyčiai? Kiek žemės sudarė Bagrėnų valda? Kodėl dokumente taip kruopščiai išvardijami laukai, sodai, pievos, valstiečiai, žvejybos teisės ir net mediena? Ir ką visa tai pasako apie XVII amžiaus Prienų ekonominį gyvenimą?
Bus daugiau.
Kun. Jordanas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas