Dailininkės Albinos Žiupsnytės parodoje – kelionė į šviesos pasaulį

„Anties sodo“ bendruomenė meno gerbėjus pakvietė į Paprienėje, VšĮ „Meninė drožyba“ Amatų centre, surengtą dailininkės Albinos Žiupsnytės parodą. Šios ypatingos šviesos kūrėjos darbai pakylėja dvasiškai, paskatina susimąstyti apie gyvenimo prasmę, kitomis akimis pažvelgti į santykį su Kūrėju.

Daugiabriaunis talentas
Akvarelė, pieštukas, pastelė… Albina Žiupsnytė išbandė visas įmanomas technikas. Vis dėlto, pasak parodos pristatyme dalyvavusios ir artimai ją pažinojusios dailininkės Audronės Mickutės, jos siela – grafika, kūriniuose vyrauja plonytės linijos, gražus paspalvinimas.
Parodoje atsiskleidžia menininkės ieškojimų kelias – pirmuosiuose darbuose galima įžvelgti vidinę įtampą, labai daug detalių. Vėliau ji išsivaduoja iš perdėto skrupulingumo, pasikeičia ir spalvinė paletė, išsigrynina mintis. „Albina yra svajoklė“, – į dailininkės pasaulį palydi A. Mickutė, dar paintriguodama, jog jame – puokštės gražiausių minčių. Pasak jos, parodos anotacijoje labai taikliai įvardyta, kad Albina Žiupsnytė yra šviesos dailininkė.
Daug vasarų praleidusi kartu su bičiule Janina Ridzevičiūte nusipirktoje sodybėlėje, įsikūrusioje šalia miško, šimtamečio ąžuolyno, apsuptoje seno obelų sodo, Albina tai perkėlė ir į savo paveikslus. „Šiandien mes tarsi stovime Albinos Žiupsnytės sode. Tame sode, kurį ji išpuoselėjo ir kurį perdavė. Galime po jį vaikščioti, grožėtis, – susirinkusiųjų dėmesį atkreipia Audronė, pabrėždama, kad tai, ką po savęs, kokią sėklą paliekame, ir yra žmogaus gyvenimo prasmė. – Albina ieškojo geros sėklos, jos darbai kažkokiais akibrokštais akių nedrasko, yra rūpinamasi, kad ta sėkla būtų gera, kad ji subrandintų gerą vaisių. Menas turėtų sutaikyti žmogų su gyvenimu.“
A. Mickutės teigimu, tapyba A. Žiupsnytė neužsiėmė. Galbūt jos silpnoms rankoms ši technika buvo per sudėtinga. Nors negali nesižavėti matydamas, kokius šedevrus tomis pačiomis silpnomis rankomis ji sukūrė iš popieriaus karpydama įvairius ornamentus.
Buvo A. Žiupsnytė susižavėjusi ir ikonų tapymu. Janina Ridzevičiūtė prisimena iš kažkur sužinojusi apie Kaliningrado srityje, rusiškame kaime, ikonas tapančią mergaitę. Nuvažiavo pas ją. Albiną šis menas labai sudomino. Po kurio laiko ji prisijungė ir prie į Lietuvą atvykusio pranciškono italo ikonų kūrimo pamokų, mokėsi tapyti, dirbo su specialiais dažais, auksais. Taip pat buvo pradėjusi mokytis tapyti ant šilko. O kur dar iliustruotos pasakos vaikams! „Ji savyje atverdavo vieną sluoksnį po kito, – prisimena Janina. – Kaip kūrėja ji dar galėjo gyventi, turėjo daug idėjų.“

Žmogus – asmenybė – reiškinys
Janina Ridzevičiūtė įsitikinusi: Albina Žiupsnytė – ne šiaip sau menininkė. Pasak jos, pasaulyje gyvena daugybė žmonių. Iš jų iškyla asmenybės – jos kuria, kitus traukia, žadina kurti. Bet yra asmenybių, tampančių reiškiniais. Toks reiškinys buvo Leonidas Donskis. Atsidūrę sudėtingose situacijose ir dabar savęs klausiame: ką apie tai pasakytų Donskis? Albina Žiupsnytė – tam tikra prasme irgi buvo labai ryškus reiškinys. Ji mokėjo save išreikšti ir viską išgyventi, nors dažnai būdavo labai sunku. Ir pavargdavo, ir širdis šlubuodavo. Atgaivą rado pradėjusi skaityti religinę literatūrą, daug melstis. Pagrindinėmis jos kūrybos temomis tapo žmogaus, Dievo ir gamtos santykis, vidinė dvasios kelionė.
Vienas charakteringiausių šios tematikos paveikslų – Pasveikinimas. Šiam darbui – 20 metų. Jame A. Žiupsnytė į Švenčiausiąją Trejybę sujungė angelą, paukštį ir žmogų. Toks Kristaus gimimas ir jo pasveikinimas – visiškai kitoks nei įprastinėje dailėje. Iš to paties ciklo ir Angelo paveikslas – kiekviena jo plunksna turi atskirą gyvenimą.

Nuo boružėlės iki galaktikos
Grožėdamasis A. Žiupsnytės paveikslais nė neįtartum, kad jų autorė – fiziškai itin silpna asmenybė. Pasak Janinos Ridzevičiūtės, jos negalia – skaudžios mūsų tautos istorijos atgarsis. „Jos tėvukas buvo išvežtas į Sibirą, dirbo rūdos kasyklose. Grįžęs iš Sibiro nutarė dar susilaukti vaikelio. Ir Albinutė buvo tokia: su viena koja vos rėmėsi į žemę, kita buvo pritraukta, rankų pirštai nesilankstė, judėjo tik pirmoji pirštų falanga, buvo žemo ūgio, – pasakojo Janina. – Fiziškai vystėsi gerai, bet svarbiausia – labai stipriai vystėsi jos dvasia.“
Janinai pritaria ir Audronė. Pasak jos, Albina turėjo labai stiprų charakterį. „Dailininkas be stipraus stuburo – negalimas dalykas. Albina įveikė ne tik fizines negalias, bet sprendė ir dvasines problemas, – sakė Audronė. – Ji nėjo pasroviui, jos darbai kėlė klausimus: kokia yra prasmė, dėl ko gyvename ir pan. Albinai buvo būdinga savarankiška mąstysena, jai niekas negalėjo primesti kažkokios savo pozicijos. Ji buvo didelė kovotoja. Su tokiais apribojimais kaip jos daugybė sveikų žmonių, turinčių sveiką kūną, bet suglebusią dvasią nepasiekė nei trečdalio, nei ketvirtadalio to, ką ji padarė.“ A. Žiupsnytė buvo nepaprastai apsiskaičiusi ir savo darbuose sugebėdavo apimti labai platų lauką – nuo mažytės boružėlės iki galaktikos.

Viena prieš vieną – su Mona Liza
Su į parodos atidarymą susirinkusiais meno gerbėjais Janina Ridzevičiūtė pasidalijo ir smagiomis A. Žiupsnytės gyvenimo nuotrupomis. „Albinutė svajojo pamatyti Moną Lizą, – prisiminė ji. – O tuo metu kaip tik prasidėjo katalikiško jaunimo kelionės į Tezė (Taize). Buvo galima nusipirkti kelionę ir važiuoti. Išvažiavom ir mes. Nakvynė buvo numatyta Paryžiuje. Mums to ir tereikėjo.“
A. Žiupsnytė tuomet neturėjo jokio žmonėms su negalia skirto vežimėlio, judėjo su ramentais. Važiuojant per Vokietiją Janina rado išmestą vaikišką vežimėlį, fotelį, – vieno paėmė ratelius, kito – sėdimąją dalį, dar pririšo virvę – štai ir transporto priemonė. Nemenką atstumą nuo nakvynės vietos Paryžiuje prie Pompidu centro iki Luvro muziejaus su ja ir įveikė. Į patį muziejų su tokiu vežimėliu eiti nedrįso, pasinaudojo ramentais. O ten – laiptų gausybė. Bet atsirado muziejaus darbuotojas, kuris paėmęs ant rankų nunešė Albiną tiesiai prie Monos Lizos paveikslo. Pasodino ant žemės, specialiomis juostomis atitvėrė nuo kitų muziejaus lankytojų. Daugiau kaip valandą Albina niekieno netrukdoma, viena prieš vieną žvelgė į Moną Lizą – savo svajonės išsipildymą.
O tikrą – patogų, lengvą neįgaliojo vežimėlį jai atgabeno… iš Amerikos. Janina prisimena, kad jų sodyboje apsilankė lietuvė iš Čikagos. Pamačiusi, kaip Albinutei sunku judėti, prisiminė turinti pažįstamą karininką. Tuo metu kaip tik baigėsi Vietnamo karas, iš jo grįžo daug neįgalių kareivių. Jiems buvo pradėti gaminti lengvi, sulankstomi vežimėliai. Janina ir paprašė – gal būtų įmanoma tokį ir Albinutei parūpinti. Viešnia pažadėjo pagalvoti. „Ir štai vieną rytą į sodybą atvažiuoja amerikietis generolas su uniforma (mes jį taip vadinome, tikrojo laipsnio nežinojome) ir atveža vežimėlį. Lengvutis, į visas automobilių bagažines tilpo“, – šypsosi Janina.

O paukščiai skraido!
Parodos atidaryme dalyvavusi Prienų rajono savivaldybės vicemerė Laimutė Jančiukienė pasidžiaugė, kad trijų stiprių moterų dėka ši prasminga paroda atkeliavo į mūsų miestą.
„Kai kūrėme savo „Anties sodo“ bendruomenę, galvojome, kad apsiribosime lokalia vieta, upeliu, antim, trimis šalimais esančiais penkiaaukščiais, ir tokia bus ta mūsų bendruomenė. Bet nepagalvojome, kad paukščiai skraido, – su parodos atsiradimo priešistore susirinkusiuosius supažindino šios bendruomenės pirmininkė Joalita Jurkevičienė. – Ir toji antis išskrido iš mūsų kiemo. Pirmieji skrydžiai nebuvo tolimi – į Paprienę. Taip gimė projektai su medžio skulptoriumi Algimantu Sakalausku. O tada ji pradėjo skraidyti po Lietuvą.“
Praeitais metais toji „Antis“ nuskrido į Šventybrastį. Ten Joalita Jurkevičienė ir Marija Chomskienė susipažino su Janina Ridzevičiūte, ten sužinojo apie Albiną Žiupsnytę ir apie po Lietuvą keliaujančią jos parodą. Ir iš karto kilo mintis ją pasikviesti į Prienus. „Jeigu jau esat antys, skriskit į Vilkiją pas Vidą Sniečkuvienę ir tarkitės“, – tada patarė Janina. Moterys taip ir padarė. O kai prasitarė, kad parodą pristatytų pas Algimantą Sakalauską, jokių kliūčių nebeliko. Paaiškėjo, kad šiaudinių sodų rišėja Vida jį puikiai pažįsta. Tad beliko Algimantui nuvažiuoti į Vilkiją ir tą parodą parsivežti. Visus susirinkusiuosius Joalita kvietė atidžiai įsižiūrėti į Albinos Žiupsnytės paveikslus, pajusti jų skleidžiamą šviesą, pasidalyti bendryste. Apsilankykite šioje parodoje ir jūs. Ji veiks iki liepos 31 d.
Aldona Milieškienė
Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas