Smiltė Tarasevičiūtė (III vieta)
Prienų „Žiburio“ gimnazija, III D klasė (mokytoja Živilė Jurkšienė)
„Berželiai linguoja be vėjo,/Ko sėdi, mergele, viena?…“ – išgirstu tokį dainos tekstą ir perjungiu radijo stotį. Automobilyje patogiai įsitaisiusi močiutė prie-kaištauja, kodėl pakeičiau „jos laikų dainą“ trankia lietuviška melodija, kur, anot mielosios keleivės, „nė žodžio neina suprasti“. Automobilyje toliau skamba mano pasirinktoji daina: „Ojajai, mes vakarėlių fanai,/Ojajai mums sukas šarabanai…“. Linksmai linguoju pagal ritmą, spragteliu pirštais, ilgokai pasėdėjusi automobilyje, džiaugiuosi bent tokia mankšta. Vis dėlto balsu pritarti nesiryžtu, nes močiutės reakcija tęsiasi:
– Kokios prastos dainos šiais laikais! Kas jų gali klausytis?
Minutėlę stoja tyla. Kelionė tolima. Pagalvojau: „Matyt, visi taip ir tylės…“ Tačiau klydau, prasidėjo prisiminimų lavina – reikia griebtis už galvos ir vėl klausyti dešimtis kartų girdėtų istorijų apie praėjusius laikus ir žmonių santykius, jų artumą, paprastumą, paslaugumą, šiltą bendravimą ir kalbos grožį bei jo įtaką gražiems santykiams. Ir, žinoma, apie dainas ir jų paslaptingus žodžius: močiutė-motinėlė, tėvužis, brolelis, seselė audėjėlė, lelijėlė, rūtelė, netgi karužis. Pabaigoje išplaukia apibendrinimas: „Tu, saulele, jauna, todėl dar ilgai nesuprasi, kaip reikia branginti tai, ką turi: žmones, praeitį, kalbą, kuria kalbi ir dainuoji. Viskas buvo draudžiama, žiauriai naikinama, bet lietuviai nepražuvo ir viską išsaugojo.“
Šiek tiek tyliau, bet ritmingai ir pakankamai trankiai groja mano muzika. Susimąstau, kaip lengvai kyla kartų konfliktai. Štai ir čia, automobilyje, du frontai – MANO muzika ir MOČIUTĖS muzika. Nepatinka močiutei šios dainos – garsios, mažakalbės. Įsiklausau ir pradedu pamažu suprasti, kad iš tikrųjų jose daug dinamiškumo ir energijos, klyksmo ir nuolat besikartojančių žodžių, bet trūksta nuoširdumo ir žmogiško artumo, kuris galėtų būti puikiai atskleistas tokia turtinga mūsų kalba. Klausausi ir darosi neįdomu, pasiimu telefoną, nes nesinori nei linguoti, nei niūniuoti. Vis dar skamba „Aš tave myliu…“, „Aš tavo – tu mano“, bet taip lyg plaktuku kalamos besikartojančios frazės suteikia tik momentinį pasitenkinimą. Paskubomis ištartas sakinys „Aš tave myliu“ nuskamba proziškai, pasėja abejones, netikrumą, jokio netikėtumo. O kur epitetas ar deminutyvas, toks dažnas močiutės dainose?
Nuleidusi galvą vis dar naršau socialiniuose tinkluose – mano mintys paslapčia persikėlusios į dainų turinį. Jau norėčiau pritarti močiutei, bet neišdrįstu, prieš akimirką ją vertusi klausytis mano išrinktų dainų. Staiga kilo mintis sugalvoti besikartojančiam sakiniui „Aš tave myliu “ alternatyvų, kurios atspindėtų jausmus, artumą bei pagarbą. Telefono užrašinėje kuriu galimus variantus, sekasi visai neblogai, tik pastebiu, kad be mažybinių žodelių nepavyktų pasiekti tikslo. Jie suteikia tekstui švelnumo, intymumo ir nuoširdumo. Nepatikėsite, bet užrašiau gal dešimt atitikmenų žodžiui „myliu“. Visuose variantuose puikavosi mažybiniai žodžiai: „tu – mano saulės spindulėlis, tu – pasaulio gabalėlis“, „katinėlio švelnumėlis, mylimuko širdelė“… Galėčiau dar ir tęsti, tačiau kelionės tikslas jau netoli, ir mama pradėjo priekaištauti, ką taip ilgai veikiu telefone. Prieš akis matydama telefono užrašinėje savo sugalvotus originalius posakius suprantu, jog mažybiniais žodžiais ir epitetais sukuriamas jaukus mikroklimatas, kurio trūksta šiandien taip skubančiai visuomenei. Greitas gyvenimo tempas diktuoja greitą kalbėjimą, kaip ir greitą maistą, nepasiieškant geresnių ingredientų, o kalboje – gražesnių, gilesnių, švelnesnių žodžių. Taip auginame kalbos aplaidumą, kalba tampa tik raginimų greičiau veikti, perduoti aktualią informaciją bei paviršutiniško bendravimo įrankiu.
Kelionė atgal. Niekas nekalba jau buvusia tema. Aš sėdžiu susimąsčiusi. Širdyje nyku ir tuščia dėl žodžio, dėl dainos, dėl abejonės, ar daug kas pritars, jog mano močiutė teisi: aiškus, gilus, švelnus ir prasmingas žodis daro stebuklus – atveria širdis gerumui. Jo nepakeis nei trankus garsas, nei greitis. Suprantu, kad jau laikas priimti iššūkį – „Kalbėkime tik dideliais ir labai švariais žodžiais.“ (Just. Marcinkevičius).





Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).