Kalėdų laukimas

Kodėl kasdien vis labiau kyla įtampa, lyg koks vidinis potvynis, kuris, atrodo, tuoj tuoj jau apsems ir nebegalėsiu įkvėpti visai. Turbūt todėl – kad gruodis.

Kaip jums patinka tas gruodžio dienų skaičiavimas – jums liko … dienų iki Kalėdų? Skamba kaip koks gyvenimo deadline`as. Keliantis stresą ir adrenaliną.

Negana to, pats prisiplanuoji ir prisigalvoji sau darbų ir užduočių tiek, kad išgyventi gruodį „nesusivarius“ fiziškai ir psichologiškai, tampa misija neįmanoma. Na, pavyzdžiui, pasidaryti sąrašą žmonių, kuriuos norėsi pasveikinti, sugalvoti, suruošti jiems dovanėles, t. y. susipirkti popierių, kaspinėlius, gražiai supakuoti, būtinai nueiti nors į vieną renginį (lyg paskui renginiai būtų uždrausti ar išnyktų visiškai), susitvarkyti namučius taip, kad visi pakampiai blizgėtų, pasipuošti eglę, pasidaryti kalėdinį vainikėlį, susitikti su vienais draugais, su kita drauge, pabendrauti būtinai su visomis mieliausiomis draugėmis, nors minimaliai skirti laiko grožio procedūroms, pasidaryti šventinio stalo meniu, pagal tai susidėlioti pirkinių sąrašą ir eigą, gal ką naujo pamėginti pagaminti, artimiausiųjų dovanomis pasirūpinti, kolegas kažkaip nudžiuginti ir pasveikinti, gerai būtų ką nors savo išsikepti – pyragą ar bent kūčiukų, kad namai tikrais kalėdiniais aromatais pakviptų, dar dėkingumo praktikų nepamiršti, ir visa tai  reikia atlikti po įtemptų aštuonių darbo valandų dienos, kai grįžtant iš darbo, jau pradedi galvoti apie lovą ir apie tai, kaip nieko negalvoti. Tų darbų pavyzdžių galėtų būti dar ir dar, ir dar… Žinoma, nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati, kaip toje dainoje, bet, kita vertus, kas, jei ne aš, kurs šventinę nuotaiką sau ir savo mylimiems?

Bet kas atsitiktų, jei kažko nepadarytum? Arba jeigu visai nieko nepasidarytum iš susikurto idealaus plano? Ar dėl to sustos pasaulis? Ar dėl to būsi blogas žmogus? Ar dėl to kam nors skaudės? Jei skaudės, tai tik pačiai. Ne dėl to, ko nepadarei, o dėl to, kad pati nesijaustum neišsipildžiusi ir nepakankama. Net jei tau šiemet viduje ir nepabudo Kalėdų dvasia ir tu iš inercijos tik minimaliai prisidėjai prie šventės kūrimo, svarbiausia, kad rastum prielankumo sau, kad save mylėtum visokią ir neplaktum už tai, ko nepadarei. Nes tu vis vien esi tokia pat, ir Kalėdoms atėjus, ir metams persivertus per slenkstį, esi toks pat, Žmogau. Vienintelis toks. Su visais savo spygliais ir susivėlusiais plaukais, su tobulumo siekiais savo susikurtuose gyvenimo paveiksluose, su savo esme – mylėti ir būti mylimam.

Nuoširdžiai,

Alma