Įamžinę savo laiką ir save jame…

arba prisitaikę, bet nesusitaikę…

( Kelios mintys perskaičius Raimundo Pranckevičiaus sudarytą prisiminimų ir pamąstymų knygą apie Kauno ketaus liejyklą „Mus lydė neišlydė“.)

Prisipažinsiu, paėmusi į rankas storą ir sunkią daugiau nei 500 psl. knygą, pasižiūrėjau į ją gana skeptiškai, nors ir labai mėgstu skaityti memuarus, prisiminimus. Iš tokių knygų, nors paprastai būna rašoma tik apie vieno žmogaus ar šeimos likimą, dažnai sužinai daug daugiau aprašomo laikmečio istorinių detalių, nei tai pateikia istorijos vadovėliai. O čia tik vienos įmonės, vieno kolektyvo žmonių prisiminimai. Ir dar tokios įmonės, kurios darbu niekada neteko domėtis, kažko daug girdėti. Gal tik tiek, kad visi kauniečiai žinojo, kur ji yra, nes pravažiuodamas tą kvartalą Petrašiūnuose negalėjai nepastebėti rūdžių ir dulkių sluoksnio, to „pragaro“ užteršto oro.

Autorės nuotraukoje: Juozas Valiūnas.

Bet pradėjus skaityti atsitiko keistas dalykas, nes nuo pirmųjų puslapių knygos sudarytojo, to paties kolektyvo senbuvio R. Pranckevičiaus stilius ir knygos struktūra, jo pašnekovų, ir įvairių profesijų bendradarbių, ir buvusių vadovų autentiški prisiminimai taip įtraukia ir sudomina, kad pradžioje sunku ir suprasti, kur čia visa paslaptis – žmonės tai nepažįstami, gamyklos veikla taip pat ne tokia jau romantiška, o ir ne romaną ar nuotykių knygą skaitai. Tik jau vėliau suvoki, kad tai tavo pačios, tos taip vadinamos „prarastosios kartos“ gyvenimas, tas pats laikmetis, o tų žmonių gyvenimai buvo visai šalia. Gana atviri ir nuoširdūs pasakojimai apie to meto žmonių susiklosčiusius likimus, apie daugelio jų kelią į mokslą, apie įsidarbinimą mieste, jų karjerą. Čia pat ir jų tėvų, senelių istorijos, ne vieno apie labai skaudžius likimus tremtyje, artimųjų netektis.
Atmintyje iškyla girdėti ar ir pačių išgyventi siužetai, panašios situacijos, dabar jau gal kažkiek ir primirštos, bet pasakotojų lūpomis labai tikroviškai, nepagražintai, su tokia, sakytum, graudulio ir ironijos gaidele prikeltos ir papasakotos. Ir nesistengiant jų nei pagražinti, nei pasiteisinti, nei kažko nuslėpti ar apkaltinti. Tuo labiau, kad atsiverta ne tik prieš skaitytoją, bet ir prieš savo artimuosius, vaikus, anūkus.
Sovietmetį išgyvenusius ne tik „prarastąja“, bet ir „prisitaikėlių“ karta nesivaržoma vadinti. Šioje knygoje labai daug liudijimų, kaip per pažintis buvo įsidarbinama, kaip gerai buvo turėti „stogą“, kokiais keliais buvo gaunami gamyklai užsakymai, apie ryšius su sąjungine vyresnybe ir t.t. Apie visą tą sistemą nuo pradžios iki pabaigos kiekviename kasdienybės žingsnyje. Toks buvo gyvenimas. Čia. Gyvenimas ir išgyvenimas. Daug liudijimų knygoje ir apie tai, kaip po darbų žmonės bendravo – ilsėjosi, sportavo, dalyvavo saviveikloje, apie įvairius kitus laisvalaikio užsiėmimus.
Prisitaikę, bet niekada nesusitaikę su realybe, taip prašyte prašosi įvardinti visa tai, apie ką surašyta šioje knygoje. Apie tuos pačius žmones, kurie Atgimimo aušroje išėjo į Sąjūdžio mitingus, Į Baltijos kelią, liejo ir tvarkė savo cechuose skulptorių darbus – J. Zikaro Laisvės statulą, Vytauto Didžiojo paminklo dalis, R. Antinio paminklus žydų genocidui ir Romui Kalantai atminti, Kunigaikščio Kęstučio paminklą Prienuose, Palangos Kristų, Medį – kryžių Ramybės parke Kaune ir daugelį kitų darbų, kurie tapo mūsų Laisvės kovų ir Vilties simboliais. Šių meistrų nei vardų, nei pavardžių niekada nežinojom, neminėjom.
O štai su vienu iš jų, Liejyklos Modelių cecho viršininku, kunigaikščio Kęstučio paminklo Prienuose liejimo dalyviu teko susipažinti per knygos pristatymą. Juozas Valiūnas, prisimindamas paminklo liejimo darbus ir tuo metu iškilusius techninius sunkumus, jų sprendimą, vėliau su nuoširdžia šypsena prisiminė paminklo pastatymo ir atidengimo šventę. „Tokia minia susirinko, tiek džiaugsmo, o aš savo rankose gyvenime nebuvau tiek gėlių turėjęs. Žmonės dėkojo ir dovanojo jas. Pasibaigus šventei ir aš jas dalinau visiems – po žiedą. Šalia sėdėjęs rašytojas V.Petkevičius vis klausinėjo apie skulptūros išliejimą ir kaip ją tokią sunkią pavyko užkelti, o sužinojęs, kad ji tuščiavidurė, o sienelės tik 8 mm storio, negalėjo tuo patikėti. Sunku buvo jam viską išaiškinti“. Knygoje Juozas dalinasi prisiminimais apie savo gyvenimą, šeimą, darbą, pomėgius. Apie Modelių cecho indėlį į Atgimimo laikmečio darbus – paminklų, skulptūrų liejimą, jų pastatymą. Savo pasakojimą J.Valiūnas baigia viltinga mintimi, kad jo kartos šeimų atžalos, laikmečio išblaškytos po pasaulį, būtinai sugrįš į Lietuvą ir kurs jos ateitį.
Baigus skaityti knygą nejučia pagalvoju, o kiek istorijų, kiek panašių gyvenimų jau grimsta į užmarštį, blėsta įvykiai, pavardės, vardai. Negi viską, ką išgyveno tauta per tą pusšimtį metų, reikia besąlygiškai išbraukti, užmiršti, nurašyti? Skubėdami atgaivinti prieškario istoriją, karštligiškai rinkdami dar likusių gyvųjų prisiminimus, pamažu jau prarandame ir pokario kartos liudininkus. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje užaugusi ir jau subrendusi karta nelabai nori klausytis ir suprasti savo tėvų ir senelių gyvenimo patirčių okupuotoje šalyje, beje, kaip ir nekalba ir apie tai, kad ne visiems buvo lengva prisitaikyti prie šių dienų gyvenimo, prie naujų ekonominių iššūkių, savarankiško darbo, galų gale, ne visi išlaikė ar išlaikėme išbandymą Laisve. Šių dienų realybėje praeities žaizdų padariniai dar labai ryškūs…
Todėl belieka nuoširdžiai pasidžiaugti šios knygos sumanytojų ir įgyvendintojų darbu. Sudarytojas R. Pranckevičius, tikiu, įdėjo daug širdies ir sveikatos užsibrėžęs be profesionalų pagalbos surinkti savo bendradarbių ir bendražygių liudijimus, juos supinti į tikrai skaitytojui patrauklų pasakojimą. Stebina daugybė faktų, vardų ir pavardžių, datų – reikia tikėtis, klaidų neįsivėlė, o jeigu ir taip, visko pasitaiko. Galbūt profesionalo ranka ir būtų padariusi šiokias tokias redagavimo pataisas, tačiau vargu ar būtų išlikę tiek jautrios ir paveikios autentikos, tokio paprasto ir nuoširdaus kalbėjimo stiliaus. Kuo geriausios sėkmės knygos autoriui ir visiems jam talkinusiems, gražių dienų knygos herojams.
Gražina Viktorija Petrošienė