Iš pernai įkurto prof. J. Kazlausko vardo subfondo filologijos mokslui remti investicijų grąžos šiemet paskirta pirmoji vardinė premija pradedančiajai mokslininkei už išskirtinį mokslinį darbą filologijos mokslo srityje. Šių metų laureate tapo dr. Ernesta Kazakėnaitė, jai atiteko 3 500 eurų premija.

Prof. Jono Kazlausko premijos įteikimas. Iš kairės: VU fondo direktorius Justinas Noreika, laureatė dr. Ernesta Kazakėnaitė, prof. J. Kazlausko dukra, mecenatė Eglė Danielienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas (Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.)
Premija įteikta iškilmingos diplomų įteikimo ceremonijos filologijos absolventams metu. Kalbėdama renginyje, dr. E. Kazakėnaitė pacitavo fragmentą iš dainos, kuri, kaip manoma, buvusi mėgstamiausia paties prof. J. Kazlausko. Ji buvo užrašyta Būdų kaime – netoli Birštono, mokslininko gimtinės:
Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės grįš ir vėl išskris.
„Gervės šiandien man ne tik Jonas Kazlauskas, vis grįžtantis į baltistikos pasaulį per savo knygas ir šią gražią paramos iniciatyvą, bet ir jūs, mieli absolventai, kurie kaip gervės išskrendate, bet, labai tikiuosi, bent trumpam ateity ir sugrįšite“, – linkėjo dr. E. Kazakėnaitė.
2024 m. balandžio mėn. Eglės ir Romualdo Danielių šeima įkūrė 140 tūkst. eurų prof. Jono Kazlausko (1930–1970) vardo neliečiamojo kapitalo (NK) subfondą, iš kurio investicijų grąžos VU Filologijos fakultete steigiamos vardinės prof. Jono Kazlausko stipendijos, premijos ir remiamos kitos iniciatyvos ateityje.
Profesorius habilituotas mokslų daktaras Jonas Kazlauskas – vienas žymiausių XX a. baltų kalbotyros specialistų – buvo faktinis pokario baltistų veiklos vadovas. Mecenatų šeima glaudžiai susijusi su tragiškos lemties VU profesoriumi: žinoma oftalmologė Eglė (Kazlauskaitė) Danielienė yra prof. J. Kazlausko dukra.
1949–1954 m. prof. J. Kazlauskas Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1958–1970 m. dirbo universiteto dėstytoju, nuo 1962 m. – docentu. 1968 m. apsigynė filologijos mokslų habilituoto daktaro laipsnį. 1968–1970 m. prof. J. Kazlauskas buvo VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, nuo 1969 m. – profesorius.
Prof. J. Kazlausko pastangomis 1965 m. įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“, netrukus pelnęs tarptautinį pripažinimą (1965–1970 m. jis buvo atsakingasis redaktorius). Profesoriaus iniciatyva Vilniuje 1964 ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje. 1970 m. prof. J. Kazlauskas buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti Baltų kalbotyros kurso. Deja, tų metų spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas surastas lapkričio 17 d. Neries upėje. Profesoriaus mirtį iki šiol gaubia paslaptis – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę. Profesorius palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Saulės kapinėse Vilniuje.
„Jonas Kazlauskas buvo gimęs kalbos mokslui, jis galėjo dienomis ir savaitėmis aiškintis, mano akimis žiūrint, kokį visai nežymų tarmės ar senųjų raštų faktą, vartyti jį visaip, pasitraukti, užmiršti ir vėl prie jo grįžti su naujomis hipotezėmis ir nauja aistra“, – yra sakęs poetas Justinas Marcinkevičius.
Novatoriški prof. J. Kazlausko baltų kalbų istorijos darbai cituojami iki šiol. Birštono savivaldybė (profesorius gimė ir užaugo Matiešionyse, netoli Birštono) yra įsteigusi jo vardo premiją, skiriamą už reikšmingus baltų kalbotyros tyrimus.