Prisiminus Markalės turgų Sarajeve

Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Karas buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Serbų pajėgų apsuptoje naujos šalies – Bosnijos ir Hercegovinos – sostinėje Sarajeve 1994 m. vasario 5-ąją Markalės turguje sprogsta iš, kaip teigta, serbų pozicijų paleistas 120 mm kalibro minosvaidžio sviedinys. Iškart žūsta 68 civiliai žmonės.
Po pusantrų metų viskas pasikartoja: 1995 08 25 sviedinys pataiko į Markalės turgų ir vietoje nužudo dar 28 žmones, kurie tą akimirką prekiavo ar bandė apsipirkti.
Įprasta manyti, kad šie du karo incidentai perpildė vakariečių politikų kantrybės taurę bei privertė imtis griežtų veiksmų: po to buvo suformuotos taikos palaikymo pajėgos (SFOR – jose dalyvavo ir lietuviai), įsibėgėjo Tarptautinio tribunolo buvusios Jugoslavijos reikalu tribunolo veikla, radosi ultimatumai skirti Bosnijos serbų pajėgoms bei Serbijos ir visos Jugoslavijos politikams ir net daugiausia – NATO pajėgų aviacijos antskrydžiai.
Bosnijos serbų kompanijoje dar ir šiandien gali gauti į kailį prabilęs apie serbų paleistas minas į Markalės turgų – diduma jų ligi šiol įsitikinę, esą tai buvusi bosnių-musulmonų provokacija, ir jokie serbų minosvaidžiai į turgaus pusę nešaudę.
Po teisybei, tąkart jokio išsamaus incidentų tyrimo nebuvo. Kontrpriemonių prieš serbus procesas pajudėjo vos ne kitą dieną po žudynių 1995-ųjų rugpjūtį. Tiesiog nacionalistinė serbų politikų retorika, karo veiksmai bei jų kariškių nusikaltimai jau buvo viršiję neišmatuojamą kritinę masę.
Vis dėlto sakyti, kad XX a. pabaigoje vakariečių sujudimo dėl taikos kaina tebuvo 96 civilių gyvybės, yra neatleistinai klaidinga. Iš viso karuose buvusios Jugoslavijos teritorijoje žuvo mažiausiai milijonas žmonių, panašiai buvo suluošinta, o dėl tuometinių pabėgėlių skaičiaus tebediskutuojama ligi šiol.
Prasidėjus tam karui, tuometinis Europos Komisijos pirmininkas Jacquesas Delorsas konstatavo – „Išmušė Europos valanda!“, tačiau šis lozungas veikiau buvo perskaitytas girdint jo antiamerikietišką potekstę. Ir iš tikrųjų, „išaušusi Europos valanda“ galų gale būtų pasibaigusi visišku šnipštu. Reikalą ir tūkstančių žmonių gyvybes išgelbėjo aktyviai į politinius bei karinius reikalus įsitraukusios JAV ir NATO.
Šiandien, įsibėgėjus ketvirtiesiems Rusijos pradėjo plataus masto karo prieš Ukrainą metams, politiniai vektoriai juda esmingai pakeitę kryptį. Beveik pusmetį JAV prezidentas Donaldas Trumpas tarsi laukia, kad kas nors Europoje užsimintų apie „išaušusią Europos valandą“. Tačiau Briuselyje, kitose žemyno sostinėse – tylu. Viena vertus, dėl to, kad D. Trumpas radikaliai pakeitė ligi tol buvusią bendrą Vakarų politiką – iki jo inauguracijos š.m. sausio 20-ąją vakariečių aljansas kreivai, šleivai, su išlygomis ir baime prieš Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną stovėjo vienoje gretoje su Ukraina. O į Baltuosius rūmus šiemet įžengęs JAV prezidentas tvirtina, esą tai – ne jo, o europiečių ir jo pirmtako karas. Nepaisant ore tvyrančio klausimo – kiek dar vienu ypu turi žūti civilių – ukrainiečių (kaip jau buvo Bučoje, Irpenėje, Sumuose, Kramatorske, Kyjive ar Charkive), kad tai turėtų panašų poveikį kaip įvykiai Markalės turguje, ir pasikeistų asmeninė D. Trumpo, kolektyvinė Vakarų ar tiesiog Europos pozicija?
„Palaiminta tyla, kuri nuo tuščiažiedžių žodžių gina“, – poetas ir rašytojas Justinas Marcinkevičius taip mylinčiai rašė apie gamtą. Tačiau ši sentencija labai tinka šiuolaikinių politikos lyderių retorikai. Taip pat ir D. Trumpui.
<sic!>JAV lyderis, kurio pažadas nutraukti karą Ukrainoje buvo vienas rinkimų kampanijos leitmotyvų, šią savaitę prabilo, esą per porą savaičių apsispręsiąs, kaip jam vertinti V. Putino veiksmus ir Rusijos politiką. Kitaip tariant – tai naujas nusibrėžtas D. Trumpo laiko terminas. Prieš tai pabrėžus, kad V. Putinas, jo nuomone, „išprotėjo“, kad „kažkas su juo atsitiko“, kad „jis geidžia visai ne gabalėlio, o visos Ukrainos“.
Gal net visos ir netrokšta. V. Putinui Ukrainoje reikia tokios vyriausybės, kad jis tą šalį galėtų tampyti it už virvelių. Kaip Baltarusiją, Abchaziją, Sakartvelą. Blogiausiu atveju – Vengriją.

Rytas Staselis