Kai kalba apie žmogų atgręžia į tautos likimą

Vasario 22-ąją paminėjome šviesaus atminimo ilgametę Birštono gyventoją, gydytoją, karitietę, katalikiškos, pogrindinės spaudos platintoją, Stasę Belickienę (1935–2024). Po šv. Mišių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pirmųjų mirties metinių proga Birštono parapijos Carito bendruomenės namuose prisiminėme, jog sausio 20-ąją Stasei būtų sukakę 90 metų.

Prisiminimais apie mamą dalinosi sūnūs dvasininkai – Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas…

… ir Saulius, brolis pranciškonas, diakonas Bernardas OFM.

„Gyvenimo“ laikraštyje ne kartą rašyta apie turiningą, didžiausios mūsų pagarbos ir dėkingumo vertą, Dievui, Tėvynei ir žmonėms pašvęstą gydytojos Staselės (Birštone ją dažniausiai taip vadindavome) gyvenimą bei įvairiapusę jos veiklą. Nemažai informacijos apie Belickienę skelbiama ir kurorto viešosios bibliotekos interneto svetainėje. Tai buvo išskirtinė asmenybė, nuo jaunystės telkusi žmones švietėjiškai, katalikiškai, eucharistinei veiklai, nepabūgusi KGB persekiojimo ir tardymų, Todėl nenuostabu, kad sūnų organizuotame renginyje kalba apie Staselės nuopelnus vis krypo į lietuvių tautos gyvenimą sovietinės okupacijos sąlygomis, kurios vienus sugniuždė, kitus užgrūdino. Stasė Belickienė buvo iš tų, kurie nepalūžo, neparsidavė ir neišsižadėjo – Dievo, tikėjimo, Lietuvos. Kaip sakė sūnus Aušvydas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, ji buvo turbūt vienintelė daktarė Birštone, kuri sovietmečiu lankydavosi bažnyčioje. Gydytoja Liucija Patinskienė, kartu su Belickiene dirbusi tuometinėje „Spalio“ sanatorijoje, pastebėjo, kad didžiulį įspūdį darė Staselės pasitikėjimas savimi. Jį stiprino tikėjimas Dievą, ištikimybė tiesai ir, kaip priminė daktarė Aušra Mituzaitė, atlaidumas – atleidžia tik tvirti ir orūs žmonės.
Lengva nebuvo. Ir ne tik pačiai Stasei. Sūnaus Aušvydo, kiek jis bemėgino, jo taip ir nepriėmė į Kauno kunigų seminariją. KGB „rūpinosi“ ir būsimais kunigais, todėl Dievo tarnystei jam teko ruoštis pogrindyje.
Poetiškos sielos sūnaus Sauliaus, brolio pranciškono, diakono Bernardo OFM (šiuo metu jis eina Kauno Šv. Jurgio vienuolyno namų vikaro pareigas) sumanytame ir sukviestame jaukiame pasibuvime visi kalbėjusieji pabrėžė, jog iš Stasės Belickienės mokėsi priimti kiekvieną žmogų, nežiūrint į jo įsitikinimus, socialinį statusą, ir padėti ne žodžiais, o konkrečiais, artimo tarnystei reikalingais darbais. Todėl gydytojos iniciatyva 1989 metų pavasarį Birštone pradėta Carito veikla buvo ypač reikšminga, nes jau gal ir pamiršome, jog tuo metu nebuvo nei socialinių darbuotojų, nei jų teikiamų paslaugų, o stokojančių, sergančių ir laukiančių pagalbos, keičiantis santvarkoms, netrūko.
Stasė Belickienė užaugino tris sūnus. Negaliu neprisiminti, kaip ji skubėdavo bibliotekon, gavusi žinią, kad internete ar respublikiniame leidinyje yra naujas Aušvydo straipsnis, pokalbis su juo ar su jaunėliu Sauliumi. Rūpėjo jai vaikų gyvenimai, norėjo „turėti popieriuje“ jų mintis ir žodžius. Atspausdinta nemažai, bet gerokai daugiau lieka širdyse – ir ne vien vaikų, artimųjų, o visų, Staselę pažinojusiųjų, ją mylėjusių ir jos nepamiršusių.
Genovaitė Mačiūtė
Alinos Jaskūnienės ir Vilmos Burbienės nuotraukos
P. S. Jei Stasei Belickienei suteiktume Birštono Garbės piliečio vardą, esu tikra, neatsirastų tam prieštaraujančių. O jei kas klaustų: už ką?, turėtume tvirtą atsakymą: už labai garbingą gyvenimą, kuris 2018 metais įvertintas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.