„Niekada nesakyk niekada!“

Taip per mūsų pašnekesį juokaudama pasakys Birštono merė Nijolė DIRGINČIENĖ. O kalbėsimės apie namų ūkį, kuris merei prasideda savivaldybės, kurorto aplinka ir baigiasi savo privačia užuovėja – sodu. Pro jos akylų, šeimynišką žvilgsnį negali praslįsti nė mažiausia netvarka, kaip ir sunku būtų nepasidžiaugti gražėjančiomis Birštono apylinkėmis, sodybomis, daugiabučių kiemais ar privačių namų gyventojų puikiai tvarkoma aplinka.

– Kurorto svečiai pastaruoju metu dalinasi ypač gerais atsiliepimais apie puikiai tvarkomą aplinką, pastebi ir privačių gyventojų pastangas neatsilikti nuo gražiai sutvarkytų viešųjų erdvių. Kaip jums pavyksta įtraukti bendruomenę į tokį subtilų tikslą – gražinti savo gyvenimą?
– Pirmiausia reikia pastebėti ir įvertinti žmonių pastangas. Štai ir per praėjusias šventes atkreipėme dėmesį ir rinkome gražiausiai šventėms pasipuošusius savo namų ar darbo aplinką. Vasarą taip pat renkame tvarkingiausius, gražiausiai puoselėjančius savo kiemą, sodybą, balkoną ir t.t. Stengiamės nugalėtojus paskatinti ir materialiai, nes viskas, ir augalai, ir jų priežiūra kainuoja, tad ir 500 eurų premija kad ir nedidelis, bet malonus paskatinimas. Mūsų iniciatyva neapsitverti savo kiemo tvoromis, o susitvarkyti taip, kad ir praeiviui būtų malonu užmesti akį į gražų ir tvarkingą kiemą, daugelio yra mielai palaikoma. Užtenka apsisodinti kokiais gražiais dekoratyviniais augalais ir privati erdvė jau kažkiek atskirta, bet tuo pačiu įsilieja ir į bendrą vaizdą, Aišku, turintiems augintinių, kartais prireikia ir tvorelių. Malonu, kad noras kuo gražiau tvarkytis plinta ne tik įstaigų, bet ir daugiabučių namų bendruomenėse: gyventojai mielai sodina dekoratyvinius krūmelius, daugiametes gėles, tiesiog keičiasi žmonių mąstymas, jie pasijaučia miesto dalimi. Užtenka sutvarkyti kurią nors gatvę, žiūrėk, jau ir gyventojai ima kitaip žiūrėti į namų prieigas, suskumba tvarkytis.
– O jūsų laisvalaikis namų ūkyje, koksai jis, kas teikia malonumą?
– Tai, va, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Jau ko ko, bet sodo tikrai maniau niekada neturėsiu. Kaip ir daugeliui, pandemija ir karantinas pakoregavo pokyčius ir prieš trejetą metų įsigijome sodą. Dabar čia darbuojantis ir ilsintis praleidžiu didesnę laisvalaikio dalį. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens sodinu, puoselėju gėlyną. Mėgstu tradicinius augalus, tačiau negalėjau atsispirti ir šluotelinių hortenzijų grožiui, jų puošnumui – pasodinau visą eilę. O kaip be prieskoninių žolelių lysvės? Auginu įvairių rūšių mėtas, čiobrelius, šalavijus.
Sodas – mano asmeninė, privati erdvė, kur ilsiuosi, pati ją formuoju, puoselėju. Čia malonu leisti laiką su vaikais, anūkais. Čia visi mielai ilsimės, šnekučiuojamės, kepsniukais pasimėgaujam. Vyras čia turi savo prievoles – pjauti žolę (ją pjaunam dažnai), genėti obelis ar imtis kitų vyriškų darbų.
O aš dažnai neatsispiriu tam laikui, kai galiu tiesiog gėrėtis ir džiaugtis bujojančiu šilkmedžiu, savo gėlynais, hortenzijomis. Šią vasarą pradžiugino pirmą kartą pražydusi rožė – sukrovė daug įstabių žiedų.
Todėl galvodama ir apie šiuos naujuosius metus tikiu, kad tik nuo kiekvieno iš mūsų, nuo požiūrio į tvarką ir grožį, į gamtą, priklausys ar sukursime tą teigiamą emocinę būseną sau ir kitiems, kurioje gera ir miela gyventi, dirbti.
– Dėkojame mūsų viešniai už pokalbį, linkėdami tolesnio Birštono kurorto klestėjimo ir gražių bei derlingų metų savo mylimam sode.