Kurortų specifika tarpukariu

Rugsėjo 10 d. Birštono kurhauze vyko dr. Viltės Migonytės-Petrulienės paskaita „Birštonas. Weekend‘ų kurortas tarpukariu (1918-1940)“. Ši kultūros pažinimui skirta paskaita buvo antrasis Europos paveldo dienų renginys Birštone, kurį organizavo Birštono muziejus.

Kurortų atsiradimas
Kurortų ištakos siekia XV–XVII amžių, tačiau modernaus kurorto sąvoką, kokią mes vartojame šiandien, galime sieti su XIX amžiumi ir jo modernizacijos procesais. Tuo metu miestų gyventojų skaičius didėjo, o gyvenimo sąlygos miestuose prastėjo. Kurortai tapo alternatyva miesto šurmuliui, tai buvo vietos, kuriose žmonės galėjo ilsėtis.
Po Pirmojo pasaulinio karo išaugo gydymo įstaigų poreikis, todėl dėmesys buvo atkreiptas į kurortus. „Pirmasis dėmesys krypo į kurortus, ir ypač į tuos, kurie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo kurortai, kuriuos reikėjo tik atkurti“, – pasakojo architektūros istorikė dr. V. Migonytė-Petrulienė.
Jos teigimu, Birštonas ir Palanga – pasakojo dviejų tipologijų kurortai. Į Birštoną žmonės vyko gydytis, o Palanga buvo laikoma klimatine vasaros stotimi, į kurią nebuvo įleidžiami lankytojai, sergantys „limpamosiomis ligomis“ (tuberkulioze).

Muzika – kaip alternatyvus gydymo būdas
Pasak istorikės, buvo pradėta ieškoti alternatyvių sveikatinimosi būdų, nes anksčiau manyta, kad klimatinis ir vandens gydymas duoda geresnių rezultatų, jei yra atliekamas kartu su veikla, kuri teigiamai veikia žmogaus psichinę sveikatą. Vienas iš alternatyvaus gydymo būdų buvo muzika.

Socialinė kurortų funkcija
Tarpukario Lietuvoje kurortai nebuvo tik gydymo vietos – jie taip pat atliko socialinę funkciją. Kurortai buvo laikomi vietomis, kuriose žmogus gali atgauti ne tik fizines, bet ir dvasines jėgas, todėl kurortų architektūra taip pat turėjo atlikti šią funkciją – ne tik suteikti prieglobstį, bet ir sukurti estetinę, gydančią aplinką.
Lietuvoje tarpukariu buvo plėtojama kurortų infrastruktūra, kuri neapsiribojo vien gydyklomis ir sanatorijomis. V. Migonytė-Petrulienė pasakojo, kad kurortus atpažinti padėdavo kurhauzai. Juose buvo įrengti restoranai, šokių salės, kazino, valgyklos ir kitos pramogų vietos. Kurortų pastatai buvo projektuojami taip, kad kuo daugiau pramogų ir gydymo paslaugų būtų šalia.
Kiekvienas kurortas turėjo savo specifiką, tačiau visi jie buvo grindžiami sveikatingumo, poilsio ir pramogų deriniu. Tai matoma ir kurortų architektūroje, kuri buvo suprojektuota taip, kad tarnautų šiems tikslams. Tarpukario Lietuvoje architektai stengėsi kurti kurortinius pastatus, kurie atspindėtų modernias idėjas.

Prekybinės erdvės tarpukario kurortuose
„Kioskai – labai svarbus objektas, nors iš pažiūros gali taip neatrodyti. Iš esmės, jie formavo tam tikrą prekybinį tinklą“, – komentavo istorikė.
Kioskuose buvo prekiaujama tabako gaminiais, laikraščiais, limonadu, vaisiais, uogomis ir t.t. Kioskai kurortuose buvo statomi laikinai, dažniausiai vienam sezonui.
Istorikė atskleidė, kad kefyru prekiavęs kioskas Birštone buvo ypač svarbus: „Gydytojai išrašydavo receptus kefyrui, nes tikėdavo, kad ne tik muzika, bet ir kefyras yra labai tinkami sveikatinimui“.

Maudymosi kultūra tarpukario kurortuose
Maudymosi kultūra tarpukario Lietuvoje buvo labai svarbi kurortinio gyvenimo dalis. Maudynės buvo ne tik pramoga, bet ir sveikatingumo priemonė. Kurortuose buvo statomi specialūs maudymosi paviljonai, persirengimo kabinos, užkandinės šalia vandens. Maudymosi infrastruktūra buvo pritaikyta įvairiems poreikiams.
Paskaitos metu istorikė pasakojo, kad 1923 m. Kaune buvo priimtas įstatymas, draudžiantis vyrams ir moterims kartu maudytis. Už šio įstatymo pažeidimą grėsė 1000 litų bauda arba mėnuo kalėjimo. Nors ši bausmė atrodė griežta, maždaug po septynerių metų atsirado nudistų paplūdimiai. Tai atspindėjo greitą visuomenės mąstymo modernėjimą.
Bėgant laikui Birštonas vis keitėsi ir modernėjo, tačiau šiam kurortui pavyko išlaikyti ir savo istorinę praeitį, kuria dabar gali džiaugtis miesto svečiai ir gyventojai.
Saulė Rudokaitė
Autorės nuotraukos