Paprasto žmogaus Rimanto Butkaus burė

Tegul nebalta mano burė
(kaip nebaltas ir aš),
Nors be inkaro mano kepurė,
Vis tiek mane vėjai nuneš
ten, kur pasibaigia ribos.
(Rimantas Butkus)

Birželio 27-osios vakarą, šešiasdešimt šeštojo gimtadienio išvakarėse, Birštono kurhauze pristatyta 2023-ųjų rudenį šeimos rūpesčiu ir pastangomis išleista Birštono gyventojo Rimanto Butkaus (1958–2021) eilėraščių rinktinė „Ten, kur pasibaigia ribos…“. Knyga, nustebinusi ir įtikinusi, jog visai nepažinojome šio žvejo, ir kad gilesnį žmogaus žvilgsnį į save, į visa, kas jį supa, lemia ne užimamos pareigos, ne profesija, o jo sugebėjimas įsižiūrėti, matyti ir jausti.
Renginį organizavo kurorto viešoji biblioteka ir knygos autoriaus šeima. Vakarą, kuriame tarsi prabėgo visas Rimanto Butkaus gyvenimas ir skleidėsi jo kūrybos puslapiai, vedė knygos sudarytoja, stiklo dailininkė, dukra Eglė Butkutė, eilėraščius skaitė Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Henrikas Savickis, juos palydėdamas savo ir kitų autorių dainomis, kurios, jo manymu, patiktų Rimantui.
Renginio pradžioje, kalbėdama apie tėvą, Eglė pabrėžė, kad jis buvo paprastas žmogus ir gyveno paprastą gyvenimą. Mylėjo šeimą, geriausiai jautėsi gamtoje. Nedaug kas žinojo, kad tas paprastas žmogus rašė nuo jaunystės, kad eilėraščius skelbė portale www.rasyk.lt, o giminaičius, bičiulius vis nustebindavo pradžiugindamas eiliuotais sveikinimais.
Rimanto gyvenimą gražiai atskleidė ir daugybė ekrane „bėgančių“ nuotraukų, kuriose – jaukios akimirkos su žmona, dukromis, anūkais, sėkmingos žvejybos vaizdai ir baravyko radybos. Rimanto Butkaus dienos sukosi gamtos ratu: pavasarį jam rūpėjo sugrįžtantys paukščiai, vasarą ir rudenį, ypač pasirodžius grybams – miškas, o Nemunas – visada. Eglė sakė, kad jis gyveno ne prie Nemuno, o su Nemunu, „ant Nemuno“, todėl nenuostabu, kad eilėraštyje norisi „ranką ištiesus paliesti Nemuno veidą“. Ar pagalvojom kada, jog mūsų Nemunas turi veidą, ir kad gulbės jo vandenyse šoka baletą.
Nors aktorius Henrikas Savickis priminė, jog knygoje yra ir ironiškų eilėraščių, ir šmaikščių linkėjimų, vakare graudinosi ne tik Rimanto Butkaus žmona Gražina ir dukros, bet ir žiūrovai. Toks paprastas ir tikras pabuvimas – su meile, bet be pakilių žodžių. Dabar jau žymiai aiškiau, iš kur tos šaunios, talentingos sesės Butkutės – Eglė prisipažino, kad ji iš tėvo turi gebėjimą stebėti ir stebėtis – tai padeda kūrybiškumui, Agnė paveldėjo tėvo kruopštumą, poreikį grožiui, Ieva – begalinį širdies gerumą. O pridėjus žmoną Gražiną, kantrai ir su meile keturiasdešimt penkerius metus žengusią greta, tenka pripažinti, jog labai turtingas tas paprastas žmogus Rimantas Butkus. Nuo šiol apie jį žinosime daugiau – rašantis apsinuogina.
Į knygą sudėti eilėraščiai gyvens jau savo gyvenimą. Kalbėdami apie Nemuną ir besišypsantį mišką, kviesdami paglostyti beržo viršūnę, raukšlėtą ąžuolo kaktą, matyti, jog ir „akmuo nori Nemunan, nors bangos jį atgal atgal“. Ir guosdami, kad ne tik balta burė gali nunešti ten, kur pasibaigia ribos.
Sėkmingo gyvenimo su artimųjų meile savo žmogui išleistai ir su meile pasitiktai knygai!
Genovaitė Mačiūtė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *