Telydi Amžina ramybė…

Šv. Velykų rytą, minint Kristaus iš mirties prisikėlimą, su pavasario paukščiais į amžinuosius namus iškeliavo Išlaužo gyventojo, tarpukario Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Buloto dukra, 89 metų našlė Leonarda Bulotaitė-Petrylienė. Iškeliavo tyliai, kaip ir tyli buvo visa jos gyvenimo veikla, persekiojant KGB už laisvą Lietuvą. Laidotuvių dieną tėviškėje buvo sutikta ir palydėta į kapines šalia vyro, Išlaužo gyventojų, giminių, palaiminta LR kariuomenės vyriausiojo kapeliono, laisvės kovų dalyvio brolio kunigo ir kunigo Juozapo. Šv. Mišių auka už velionę Leonardą buvo aukojama Kaune, brolio privačioje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčioje, prie kurios savo gyvenimo metus leido ir pati Leonarda, gyvendama pas brolį kun. Alfonsą. Pablogėjus sveikatai, trumpai gyveno slaugos namuose Garliavoje. Iškeliavo tarsi duoti ataskaitą laiko tėkmėje, tęsiant „pensinį“ gyvenimą amžinybėje, šventųjų draugijoje, o mus palikusi tęsti nebaigtus darbus Lietuvos labui.
Leonarda su vyru Henriku gyveno gražų bendruomenės gyvenimą Išlauže. Globojo tėvus, atsikėlusi su vyru iš Kauno, augino gyvulius, dirbo dideliame sode. Tokią ją matė išlaužiečiai. Vyras dirbo gamykloje. Apie slaptai Leonardos spausdinamą, dauginamą informacinę medžiagą apie Katalikų bažnyčios padėtį okupuotoje Lietuvoje žinojo tik keli patikimi asmenys. Sesers spausdinta informacija pasiekdavo užsienio informacines tarnybas. Vakarų žurnalistai radijo bangomis ją paskleisdavo po visą pasaulį įvairiomis kalbomis. Katalikų bažnyčios ir kiti pogrindžio leidiniai Vakarų pasaulį pasiekdavo įvairiais keliais. Vienas kelias, broliui kunigui gerai žinomas per Užkarpatės, Užgorodo vengrų tautybės kunigą Augustiną Gorvat ir Irinos bei Jurijaus F. šeimą. Vengrų kunigas disidentas, tarybinių lagerių kankinys Augustinas turėjo leidimą pro Čop pasienio perėją lankyti brolį Vengrijoje. Už degtinės butelį pasienio tarybiniai sargybiniai maloniai praleisdavo kunigą Augustiną, kartu gabenantį ir Kroniką. Iš ten ji laisviau patekdavo į Vakarus. Kodėl niekur neminimas šios Lietuvos disidentės – Leonardos Petrylienės vardas ir apie tai pradėta kalbėti tik Leonardai mirus. Todėl, kad jos išmintis ir nuovokumas, brolio pagalba ir gebėjimas būti atsargiai, padėjo išvengti tremties, suėmimo, nors už tai ir teko patirti skaudžių išgyvenimų, kaip keršto už jos disidentinius įtarimus, nerandant suėmimui kaltinamų faktų. KGB nužudė jos jauną vyrą. Leonarda nesiekė reklamos, nepretendavo į to meto Lietuvos krikščionių demokratų partijos apdovanojimus, nors ir buvo viena pirmųjų įstojusių į šią krikščionišką partiją, ir vėliau labai išgyveno, kai vadovai partiją nuvedė išdavystės keliu. Bendravo tik su viena klasės drauge disidentinėje veikloje. Tai – Liuda M., ir viena Išlaužo mokytoja G.L. Liudos M. veikla, padedant broliui, yra aprašyta LKB kronikoje.
Tiesa, turi Leonarda garbingą padėką kaip ir daugelis išlaužiečių, iš buvusio uolaus parapijos klebono SLAWOMIR BREWCZYNSKI, pradėjusio žadinti Išlaužo parapiją iš aplaidumo. Klebono padėka Leonardai buvo skirta už savo tėviškės, Išlaužo bažnyčios rekonstrukcijai skirtą auką. Kunigas siekė teisingai atkurti autentišką kun. Vytauto Gurevičiaus statytos bažnyčios veidą, pradedant nuo kaltinės metalinių strypų nugriuvusios tvoros, ją visą restauruojant, atstatant sudarkytą jos autentišką architektūrą. Šis kunigas turėjo ir daugiau planų. Kartu jis stengėsi gaivinti dvasinį parapijiečių gyvenimą, nuvalyti užmaršties apnašas kapuose nuo čia palaidotų garbingų parapijiečių. Tad tylioji Leonardos Petrylienės disidentinė veikla, manau, tiktų Švento rašto palyginimui apie tris protingas ir tris paikas mergaites. Leonarda buvo viena iš Švento rašto palyginimo „protingų mergaičių“, gebėjusių rašyti ir informuoti apie tuos, kurie lageriuose ir kalėjimuose. Nemanau, kad iš kalėjimo buvo galima tęsti Kronikos veiklą. Ją turėjo ir galėjo tęsti tik tie, kurie dar nesuimti, nors kartais ir sekami. Seserį sekė pirmasis Išlaužo komjaunuolis Juozas T. Sekė dar ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Juozas gyveno šalia ir išdrįsdavo naktį ateiti prie lango ir klausytis, ar nesigirdi rašomos mašinėlės stuksenimo.Tame kambaryje mano sesuo spausdindavo Kronikos lapus, tekdavo ir man padėti. Vieną vakarą pats mačiau lietui lyjant prie lango stovintį susitraukusį apygirtį žmogų. Išėjęs pakalbinau, ko jis čia stovi? Atsakė, kad jam reikia. Pasakiau, kad jau baigėsi kagėbistų laikai ir nestovėk. Lietuva jau laisva.
Sesuo Leonarda nevengė bendravimo su šiais kaimynystėje gyvenančiais sekliais tik dėl kaimynystės ūkiškų ir buitinių patarnavimų. Rodydavo draugiškumą ir dėl to, kad mažiau būtų įtariama. Kad nesigirdėtų rašomosios mašinėlės stuksenimo, sesuo nusipirko mezgimo mašiną. Mezgė kaimynams megztinius, tuo nukreipdama dėmesį nuo pašalinių garsų. Gretimai už 1,5 kilometro nuo Išlaužo buvo įsikūręs rusų karinis radijo sekimo miestelis, seniau vadinamas Liuzbergu, dabar Linksmakalnis. Sesers namas buvo kariškių akiratyje, ypač po to, kai brolis, būdamas radijo technikas, pagamino disidentui kunigui mažą radijo stotį, kad kun. J.Zdebskis ypatingais atvejais galėtų susisiekti su radijo techniku Alfonsu. Tokie trumpi konspiraciniai pokalbiai buvo greitai susekti Linksmakalnio kariškių. Apsilankę kariškiai tardė seserį, klausinėjo, kas gyvena tuose namuose, kas kuriuose kambariuose miega, kas lankosi, dairėsi į stogą, ar nepamatys radijo siųstuvo antenos. Kariškiai ypač suaktyvėjo broliui tapus kunigu.
Gerbiamas Išlaužo gyventojas Pranas M., pas kurį susiburdavo daugelis miestelio gyventojų pabendrauti, kartą mane perspėjo, jog tikrai žino, kad yra sekami mano sesers (mano tėviškės) namai. Priešais sesers langus namą statėsi mano giminaitis Juozas M. Namas dar stovėjo neįrengtas, bet jau buvo kambariai, langai, durys. Linksmakalnio kariškiai paprašė laikinai Juozo išnuomoti dar neįrengto namo patalpas. Juozas sutiko. Kaip pasakojo pats namo savininkas Juozas, kariškiai įrengė kažkokią radijo aparatūrą su nukreiptomis antenomis į sesers namą. Namą nuomojo ilgai, nes Juozui trūko lėšų statybai baigti. Kaip pasakojo Juozas, antenos buvo nukreiptos kaip tik į tą kambarį, kuriame, kaip sakė sesuo, kartais nakvodavo brolis.
Sesers vyras kartais išgerdavo, tad jis nakvojo ir naudojosi ta laisva sofa-lova, kuri minima, kaip broliui kunigui skirta. 50 m. sesers vyras susirgo sunkia liga. Ilgiau nei metus medikai nenustatė ligos. Tik po detalių tyrimų – nuo Vilniaus klinikų iki Kauno – buvo patvirtinta, kad tai aukšto dažnio didelės spinduliuotės pasekmės – kraujo vėžys. Matomai, tos karinio dalinio antenos buvo skirtos paveikti brolį kunigą.
Jaunas sesers vyras buvo palaidotas. Broliui kunigui darbuojantis Jurbarko parapijose, saugumiečiai vaistinės vedėjos klausinėdavo, ar klebonas neserga, ar nesilanko dėl vaistų. Matomai, jų spinduliuotė turėjo paveikti brolį, bet teko sesers vyrui.
Sesuo ir būdama našlė toliau mašinėle spausdino Kronikos lapus, kartu barškindama ir mezgimo stakles. Rašomoji mašinėlė, manau, yra paslėpta jos sodyboje. Mirus vyrui, gyveno labai kukliai, gerų kaimynų bendrystėje.
Skaudi ir kita istorija, nutikusi jau laisvoje Lietuvoje. Nors Leonarda ir turėjo visus dokumentus į bolševikų iš tėtės atimtą 1 hektarą žemės, bet dėl žemės atgavimo teko kreiptis į teismą. Teismas pripažino, kad reikia žemę grąžinti. Deja, negavo tos pačios tėvų ir vaikystėje po pievas bėgiotos žemės. 1 ha žemės jai buvo paskirtas toli, už penkių kilometrų nuo namų. Negalėjo senjorė kasdien vedžioti karvės penkis kilometrus, palikdama išgyventą skaudulį likimo valiai. Dabar ant buvusios neatiduotos Leonardai žemės formuojami statybiniai sklypai, kurie kažkam neša pelną. Gyvendama Išlauže iš seniūnijos, kaip vieniša našlė, gaudavo pašalpą – aliejaus, miltų, cukraus, makaronų, kruopų su kandimis. Paprašiau sesers daugiau nesižeminti ir neimti tų maisto produktų, nes ne už tokią Lietuvą tėvai ir mes, vaikai, kovojome. Kai pradėjo sunkiau vaikščioti, apsigyveno pas brolį Kaune. Atšilus orams, kaip koks paukštis, sugrįždavo į tėviškę, ją pasitinkančią obelų žiedais, žydinčių alyvų aromatu ir paukščių giesmėmis. Ją atpažįstantys kaimynų šunys su džiaugsmo ilgesiu priglusdavo prie tvoros, kad būtų paglostyti.
Artėjant rudeniui, išsikalbėjus per Vėlines prie vyro kapo, prisirinkus sodo gėrybių, vėl persikeldavo žiemoti į Kauną. Vėliau po nelaimingos griūties negalėdama pilnai judėti beveik dvejus metus gyveno slaugos namuose, aplankoma sesers, draugių, brolio kunigo, kuris du kartus per metus per šv. Kalėdas ir Šv. Velykas – aukodavo šv. Mišių auką, guosdamas šių slaugos namų gyventojus. Apie Leonardos Petrylienės atsiskyrimą nuo žemiškojo gyvenimo broliui iš ligoninės buvo pranešta šv. Velykų rytą 6 val. Už gerą širdį ir kantrybę, duok, Dieve, Leonardai amžinąją ramybę.
Brolis kun. A.Bulotas
Kaunas – Išlaužas (2024 04 04)