Prisiminkime: tikros žydų tautybės žmonių ir jų gelbėtojų istorijos

Kovo 15 dieną jau antrą kartą Lietuvoje buvo minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Ši data pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę – pirmąją lietuvę, kuriai 1966 metais buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Šios dienos išvakarėse būrelis birštoniečių susirinko į popietę Birštono sakraliniame muziejuje, kurios metu pristatyta Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus parengta iliustruotų istorijų paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, klausytasi liudijimų apie lietuvių drąsą Antrojo pasaulinio karo metais nuo sunaikinimo gelbėjant žydų tautybės žmones, prisiminti su Birštonu susiję žmonės – ir žydai, ir jų gelbėtojai, taip pagerbiant jų indėlį į žmogiškumo istoriją.
Kilnojamos ekspozicijos stenduose pateikiamos išsigelbėjusių žydų vaikų ir jų gelbėtojų istorijos. Pristatydamas unikalią, autentišką medžiagą, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius kalbėjo apie sudėtingus žmonių pasirinkimus Antrojo pasaulinio karo metais, skaudžiu Holokausto laikotarpiu. Dar 1953 metais Jeruzalėje įsteigtos Jad Vašem institucijos iniciatyva buvo pradėta rinkti ir kaupti Holokaustą išgyvenusių žmonių liudijimus. Lietuvoje šia tema atviriau pradėta kalbėti tik po 1990-ųjų, kai nemažai išgelbėtų žydų tautybės žmonių ir jų gelbėtojų jau nebebuvo tarp gyvųjų.
Anot S.Matulevičiaus, 925 Lietuvos piliečiai yra pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, karo metais gelbėjusiais žydus, apdovanoti medaliais su įrašu „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Tačiau jų priskaičiuojama daugiau, nes dėl kito, dažnai svetimo ir nepažįstamo žmogaus, mėnesius ar netgi metus aukojosi ne viena, o kelios šeimos, jų artimieji ir giminaičiai, puikiai žinodami, kad už žydų slėpimą, menkiausią pagalbą gresia mirties bausmė.
S.Matulevičius sklaidė knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ puslapius, citavo jautrius išsigelbėjusių per karą padėkos laiškus, skirtus legendinei žydų gelbėtojai Sofijai Binkienei. Ne tik Binkių šeima, ir kiti žinomi to meto inteligentai – Kipras Petrauskas, Kazys Grinius, Palaimintasis kun. Teofilius Matulionis ir kiti – gelbėjo pasmerktus žmones.
Birštono muziejaus padalinio, Sakralinio muziejaus, vadovė dr. Roma Zajančkauskienė prisiminė pokario metais Birštone gyvenusio kunigo T.Matulionio indėlį. Už žydų vaikų slapstymą jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Vyskupas karo metais dirbo Benediktinių vienuolyno kapelionu ir Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir, padedant seserims vienuolėms, po vienuolyno stogu priglausdavo iš žydų geto paslapčia išneštus vaikus. Vėliau vaikai buvo išgabenami į Kaišiadorių parapijos Čiobiškio vaikų prieglaudą, pakrikštijami, pakeičiami jų vardai. Šia prieglauda rūpinosi vyresnioji sesuo Rozalija Rimšaitė.
Dr. R.Zajančkauskienė pasidalino liudijimais, kaip šios vienuolės nepaprastos drąsos dėka buvo išgelbėti penki žydų vaikai. Vieną dieną, jai išvykus su reikalais, į vaikų namus atvyko vokiečių kariškiai, kurie surado žydų vaikus ir juos išsivežė. Vienuolė nedelsdama tą pačią dieną nuvyko į komendantūrą, pareikalavo sugrąžinti vaikus ir juos parsivežė atgal į prieglaudą, tai buvo didvyriškas ir labai rizikingas jos poelgis.
Susirinkusieji išgirdo ir dar vieną istoriją, kaip vienuolyno seserys ir kun. T.Matulionis Čiobiškyje išslapstė trimetę Esterą Elinaitę (Esther Yellin), kuri užaugusi tapo pasaulinio garso pianiste, gyveno Šveicarijoje. Prieš tai mergaitę buvo priglaudusi šviesuolės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, išgelbėjusios keliolika žydų, ir jos dukros Danutės bei žento Vladimiro Zubovų šeima. Estera Elinaitė savo išgelbėjimo istoriją papasakojo knygoje „Išgelbėti bulvių maišuose. 50 Kauno geto vaikų istorijų“.
Anot dr. R.Zajančkauskienės, nepaprastai rizikingomis aplinkybėmis veikė ir kunigas, istorikas dr. Juozas Stakauskas, 1941–1944 m. vadovavęs Vilniaus valstybiniam archyvui. Karo metais čia pat, archyve, esančiame virš vokiečių komendantūros, jis slėpė 16-ka žydų. Jie miegodavo iš knygų padarytose lovose, nešiojo šlepetes iš knygų viršelių, kad nesigirdėtų žingsnių. Apie vieną iš vaikų, šiomis sąlygomis išgyvenusių Holokaustą – septynerių Samuelį Baką, vėliau tapusį garsiu dailininku ir rašytoju, muziejininkė pažadėjo papasakoti atskiroje paskaitoje.
Jos teigimu, mūsų krašte drąsaus humanizmo pavyzdžiu tapo gydytojas Juozas Brundza, dirbęs Birštone, Prienuose, Jiezne. Savo vasarnamyje Birštone jis slėpė ne vieną žydų šeimą, tarp jų – ir vokiečių kompozitoriaus Geisto žmoną pianistę Bagrianskytę-Geist, kilusią iš Prienų, Prienų alaus bravoro savininko Benicijono Šakovo šeimą.
Birštono gimnazijos istorijos mokytoja Daiva Jonykaitė-Snapaitienė praskleidė užmaršties šydą, papasakodama apie Birštone gyvenusius žydų tautybės žmones ir jų likimus. Jos teigimu, tarpukariu Birštone nuolat gyveno viena Abraomo Cveko šeima, kuri turėjo kepyklėlę. Jos likimas tragiškas – pirmiausia karo metais buvo nužudytas vyras, po mėnesio vežimu išvežta žmona su vaikais. Viena birštonietė, kuri tuomet dar buvo vaikas, mokytojai liudijo mačiusi šią sukrečiančią mamos ir vaikų dramą. Manoma, kad šeima buvo išvežta į Butrimonių žydų naikinimo vietą.
Nemažai žydų į kurortą atvykdavo sezono metu. Kitoje Nemuno pusėje, Alksniakiemio miške, vieną iš J.Brundzos vilų buvo išsinuomojusi gydytoja Stela Filkelšteinaitė-Švarcienė, baigusi medicinos studijas Ciuriche. Viloje veikė sanatorija, buvo teikiamos įvairios procedūros. D.Jonykaitės-Snapaitienės žiniomis, 1941 m. balandžio mėnesį vila buvo nusavinta. Koks buvo šios žydų tautybės moters likimas, D.Jonykaitė nežino, greičiausiai ir ji buvo nužudyta.
Anot istorijos mokytojos, netoli šios vilos Alksniakiemio miške veikė ir nepasiturinčių žydų vaikų poilsio sanatorija, kuriai vadovavo dainininkė Sara (Anuška) Varšavskienė. Apie šią moterį D.Jonykaitė daugiau sužinojo iš 2017 metais Birštone apsilankiusio fotografo. Jis atvyko iš Jungtinės Karalystės į Kauną, kur domėjosi žydų istorija. Sugiharos namuose jam buvo parodytas fotonuotraukų albumas, priklausęs S.Varšavskienei. Nustatyti albumo savininkę, kaip bebūtų keista, padėjo kreipimasis socialiniuose tinkluose, į jį atsiliepė S.Varšavskienės sesers dukra. Istorijos mokytojai tapo žinoma, kad Sara Varšavskienė prieš savo išvežimą į Kloogos koncentracijos stovyklą Estijoje ir žūtį 1943 metais šį albumą ji spėjo perduoti šalia geto gyvenusiai lietuvei Teresei Fedaravičienei. Albumas šioje šeimoje buvo saugomas dešimtmečius, galiausiai moters vaikaitis jį perdavė muziejui. Anot D.Jonykaitės-Snapaitienės, šiame albume ji surado ir nemažai fotonuotraukų iš Alksniakiemyje veikusios vaikų sanatorijos. Ji sako, kad šios išlikusios nuotraukos, nepaisant jų savininkės skaudaus likimo, neša viltį, šviesą ir atmintį apie kažkada gyvenusius žmones.
Renginyje dalyvavusio Birštono savivaldybės vicemero Vyto Kederio teigimu, šiandien, kaip niekad anksčiau, reikia prisiminti istoriją, neapeiti net ir skaudžiausių jos puslapių. Juk žydai nuo seniausių laikų buvo Lietuvos gyventojų dalis, gyveno kaimynystėje ir santarvėje su lietuviais. Prasidėjus žydų tautybės žmonių genocidui, dalis lietuvių pademonstravo neįtikėtiną ryžtą ir drąsą, kad padėtų tokiems pat, kaip jie, piliečiams.
Daugiau istorijų apie herojiškus gelbėtojų poelgius galima perskaityti Sakralinio muziejaus parodoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *