Apie Rimanto Butkaus ribas

Tegul nebalta mano burė
(kaip nebaltas ir aš),
Nors be inkaro mano kepurė,
Vis tiek mane vėjai nuneš
ten, kur pasibaigia ribos.
(Rimantas Butkus)
Žinia, kad šį rudenį išleista Birštono gyventojo Rimanto Butkaus (1958– 2021) eilėraščių knyga „Ten, kur pasibaigia ribos“ nustebino ne vieną – mažai kas žinojo, jog Rimantas rašė nuo vaikystės ir savo kūrybą yra skelbęs portale www.rasyk.lt. Poezijos knygą sudarė ir jos išleidimu rūpinosi dukra Eglė, kuri vis pasidalina tėvo eilėmis socialiniame tinkle.
Rimanto eilėraščiai tarsi klausia: ką mes žinome vieni apie kitus? Kokiomis ribomis apibrėžiame žmogų, matydami jį žvejojantį ar šluojantį gatvę? Ir kas parodo mūsų dvasios gylį? Akivaizdu, kad ne užimamos pareigos ir ne sukaupti turtai.
Ten, kur pasibaigia ribos, veriasi ne vien akys – ir širdis. Visas Rimanto gyvenimas ratu: nuo pavasario iki Kalėdų. Bet jis neaprašinėja gamtos, o kartu su ja išgyvena metų laikų kaitą, kuri ir džiugina, ir šildo, ir apie pabaigą pagalvoti priverčia.
Dažnai prireikia skambių žodžių apie Birštoną, apie Nemuną, vis ieškome jų žinomų autorių knygose. Pasirodo, toli dairytis nė nereikia – visas Rimanto gyvenimas ne tik prie Nemuno – ir su Nemunu, todėl Nemunas tarsi gyvas teka ir vingiuoja eilėraščiuose – kad negerumus nuplukdytų ar kad į gulbių baletą pakviestų. Todėl ir norisi „atsidėkojant paglostyti stovinčio beržo viršūnę, ranką ištiesus paliesti Nemuno veidą“.
Knygoje daug eilėraščių, skirtų žmonai Gražinai, dukroms, kitiems artimiesiems. Ten, kur pasibaigia ribos, skleidžiasi poetinio žodžio galios ir širdį džiugina didžiausias turtas, kurį užgyveno Rimantas Butkus, tai – jo šeima. Žmona ir dukros, išleisdamos knygą, padarė viską, kad pripažintume, jog Nemunas, vėjo blaškomas lapas ir rudens žvaigždės apie Rimantą žino gerokai daugiau nei mes – gamta nebrėžia ribų.
Genovaitė
Eglės Butkutės nuotrauka

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *