Ustronės Atsiskyrėlis: įamžinęs ir įamžintas (I dalis)

Moravskis ir dailė

Joana Vitkutė

Stanislovą Moravskį (1802–1853) jau pažįstame kaip labai įvairiapusišką žmogų – puikų rašytoją, gydytoją, kraštotyrininką, sodininką, gurmaną. Atėjo metas pažvelgti į Moravskio ir dailės ryšius. Pagrindinės šio pranešimo temos: Moravskis ir dailė ir Moravskis dailėje. Iš pradžių aptarsime, kokią reikšmę piešimas, tapyba vaidino Moravskio gyvenime, po to iš arčiau pažvelgsime į du Moravskio portretus bei juos sukūrusius dailininkus.

Boleslovas Mykolas Ruseckas pagal Stanislovą Moravskį, Jiezno rūmų planelis, popierius, tušas, pieštukas, 10 × 12 cm, 1849–1850 m. piešinio kopija, atlikta XIX a. pabaigoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Anuometis žmonių santykis su daile, piešimu dėl praktinių priežasčių, kitokios švietimo sampratos buvo kur kas artimesnis nei dabar. Dar neišradus fotografijos piešimas padėjo fiksuoti ir ateities kartoms išsaugoti šeimos narių atvaizdus, apylinkių peizažus, kelionių įspūdžius, dailė buvo ir pasigėrėjimo, kultūrinio ugdymo objektas. Taigi piešimas suvoktas kaip neatskiriama mažųjų bajorų ir bajoraičių estetinio lavinimo dalis. Kiekvienas save gerbiantis žmogus turėjo nors šiek tiek mokėti piešti. Vaikams buvo samdomi privatūs piešimo mokytojai, piešimas, tapyba dėstyti mokyklose, nuo 1797 m. – ir Vilniaus universitete. Jaunuomenės pomėgį dailei, meninį skonį ugdė ir kone kiekviename dvare kauptos meno kolekcijos.
Kas gi puošė Moravskių Ustronės dvaro (dabar Jundeliškių kaimas Birštono savivaldybėje) sienas? Šią unikalią informaciją mums paliko pats Stanislovas Moravskis. Kūrinio Nuo Merkinės iki Kauno kulminacinėje dalyje „Ustronė“ jis rašo:
Jeigu panorėsi, žvilgtelėk kartą ir į tuos ant sienos kabančius paveikslus. Išvysi čia ir Peškos, ir Oleškevičiaus teptuką. Čia ir Kanevskis, ir didysis Suchodolskis savo rankos tau nepagailėjo. Čia Orlovskio eskizai, istorijos atminimą savyje išlaikę. Čia Rustemas, Joteika, Januševičius, Glovackis, Gladišius, Moračinskis savo talento bandymus atnešė. Čia Albani ir Rafaelis. Čia kabo ir tas senas prieštvaninis Nukryžiuoto Kristaus paveikslas, kuriuo jau tiek menininkų žavėjosi, bet niekas neįstengė atspėti, kas jį nutapė. […] Nori? Tai ir abiejų Lampi čia kūrinius rasi.
Štai toks visai nekuklus dailės rinkinys kukliame mediniame ant Verknės upės

Boleslovas Mykolas Ruseckas pagal Stanislovą Moravskį, Buktos planelis, popierius, tušas, pieštukas, 10 × 12 cm, 1849–1850 m. piešinio kopija, atlikta XIX a. pabaigoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

pakabintame dvarelyje. Ustronės kolekcijos pradininkas – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro šambelionas, Stanislovo Moravskio tėvas Apolinaras Moravskis (1764–1838). Ką iš perskaityto fragmento galime pasakyti apie estetinį Moravskių skonį? Mūsų dienų nepasiekusiame Ustronės rinkinyje dominavo vietinių kūrėjų darbai. Čia ir XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje aplink Vilniaus universitete veikusias meno katedras susibūrusiai, vadinamajai Vilniaus meno mokyklai priklausę Jonas Rustemas (1762–1835), Juozapas Oleškevičius (1777–1830), Polikarpas Joteika (1796–1850), Marcelinas Januševičius (1806–1859), Juozapas Hiliaras Glovackis (1785 ar 1789–1858), Jonas Moračinskis (1807 ar 1808–1870). Čia ir Lenkijoje, Sankt Peterburge gyvenę ir dirbę, tačiau įvairiais ryšiais su Lietuvos meno scena susiję Jonas Kristianas Gladišius (1762–1830), Juozapas Peška (1769–1831), Aleksandras Orlovskis (1777–1832),

Boleslovas Mykolas Ruseckas pagal Stanislovą Moravskį ir Motiejų Daunorą, Punios pilies griuvėsiai, popierius, tušas, pieštukas, 10 × 12 cm, 1850 m. piešinio kopija, atlikta 1889 m. balandžio 24 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Januarijus Suchodolskis (1797–1875), Jonas Ksaveras Kanevskis (1805–1867), Johannas Baptistas von Lampi Vyresnysis (1751–1830) ir Franzas Xaveras Lampi (1782–1852) (ar Johannas Baptistas von Lampi Jaunesnysis (1775–1837)).
Kolekcijoje būta ir Vakarų Europos dailės darbų. Tokie kūriniai rodė ne tik kolekcininko gyslelę ir meninį skonį, bet buvo ir savitas prestižo ženklas. Renesanso legendos Raffaello Sanzio (1483–1520), Baroko meistro Francesco Albani (1578–1660) darbus ar ir tą gražų, labai seną „prieštvaninį“ nežinomo autoriaus Nukryžiuoto Kristaus paveikslą deramai įvertinti ir įsigyti galėjo ne kiekvienas bajoras. Tiesa, negalima atmesti galimybės, kad Moravskių kolekcijoje galėjo būti ne šių garsenybių originalai, o aukšto lygio jų kopijos. Tėvo Apolinaro kolekciją (beje, kai kuriuos paveikslus kaip kraitį į Ustronę atsivežė ir antroji jo žmona Juozapa (1770–1842), kilusi iš labai turtingos Chrapovickių giminės) vėliau pildė ir pats Stanislovas. Juolab kad jis artimai bendravo ir su kai kuriais išvardytais menininkais – Rustemu, Orlovskiu, Kanevskiu, Oleškevičiumi.

Stanislovo Moravskio piešiniai. XIX a. I pusė – vidurys. Šaltinis: Stanisław Morawski, Kilka lat młodości mojej w Wilnie (1818–1825), wydali Adam Czartkowski i Henryk Mościcki, Warszawa: Instytut wydawniczy „Bibljoteka Polska“, 1924.

O ar piešė pats Moravskis? Taip. Piešimo jis galėjo pramokti ir namuose, ir mokantis Kauno apskrities mokykloje. Nėra žinių, kad dailės – greta Medicinos studijų – Moravskis būtų mokęsis Vilniaus universitete, nors teoriškai tokia galimybė buvo. Gana dažnai studentai šalia pagrindinių studijų dar papildomai lankydavo Piešimo ir tapybos katedros paskaitas. Kad ir kaip ten būtų, gebėjimas piešti kartu su giliomis anatominėmis žiniomis jam padėjo ir mokslinėje veikloje. Čia pirmiausia galima minėti visai atskiro aptarimo reikalaujančius jo piešinius rankraštyje Moterų fizionomika.
Piešimą Moravskis naudojo ir istorinių tyrimų metu. Žinome kraštotyrinius, daugiau istorinei fiksacijai, o ne meniniam pasigėrėjimui skirtus 1849–1850 m. Moravskio piešinius, vaizduojančius savo krašto apylinkes ir jų objektus: Jiezno rūmų planą, Nemuno kilpų, sudarančių vadinamąją Buktą, planelį, Punios pilies griuvėsius (iliustracijos Nr. 1–3). Visus šiuos originalų Moravskio kūrinio Nuo Merkinės iki Kauno rankraštį lydėjusius darbelius XIX a. pabaigoje nukopijavo ir taip iki mūsų dienų išsaugojo žymusis Lietuvos dailininkas Boleslovas Mykolas Ruseckas (1824–1913).
Tačiau rimtų dailininko aspiracijų Moravskis neturėjo – kur kas labiau jį traukė literatūra, tad pieštuko imdavosi tik retkarčiais – pagautas įkvėpimo ar tam tikros nuotaikos. Kaip ir jo rašiniuose, taip ir keliuose išlikusiuose autoriaus piešiniuose galime apčiuopti ir bendrą vardiklį – didelę humoro ir ironijos dozę. Visų mūsų atmintyje liko ne vienas šmaikščiai Moravskio žodžiais „nutapytas“, taigi literatūrinis, jo amžininko ar amžininkės portretas. Panašiai ir pieštuko, tušo, anglies, akvarelės pagalba skleidėsi ir Moravskio, kaip ir tikrai neprasto šaržo meistro-karikatūristo, talentas.
1924 m. Varšuvoje pirmą kartą išleistoje Moravskio Vilniaus atsiminimų laidoje buvo paskelbti šeši Moravskio piešiniai, kuriuos šios knygos rengėjai rado jo atsiminimų rankraštyje. Taigi beveik nėra abejonių, kad jais Moravskis ir ketino iliustruoti savo tekstą. Žaisminguose, žvitria ir greita ranka sukurtuose darbeliuose, kurių originalai, deja, neišliko (kaip ir visas kitas svarbiausias Moravskio kūrybinis palikimas, tada saugotas Krasinskių ordinacijos bibliotekoje, sudegė per Antrąjį pasaulinį karą subombardavus Varšuvą), Moravskis fiksavo savo kūriniuose aprašytus Lietuvos istorijos kontekste ir teigiamus, ir neigiamus veikėjus: Juozapą Bakovskį (~1750 – ~1836), Bončą-Tomaševskį (~1750 – po 1825), Jeronimą Botvinką (1765–1875), Ignacijų Onacevičių (1780–1845), Nikolajų Novosilcevą (1761–1836), Vaclovą Pelikaną (1790–1873), Levą Baikovą (1779–1829), Vincentą Kišką-Zagerskį (~1800 – ~1840), Vincentą Laurinavičių (~1770–1824) (iliustracijos Nr. 4–9).

Aleksandras Orlovskis, Galvos eskizas, popierius, pieštukas, 19,6 × 17 cm, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Mg 2148.

Šiaip ar taip, žaismingo eskizuotojo talentą Moravskyje galėjo įžiebti ir draugystė su minėtu Aleksandru Orlovskiu; dailininku, kurio darbais jis ypač žavėjosi. Sankt Peterburgo laikais Moravskis, be kita ko, buvo ir asmeninis Orlovskio gydytojas. Tapytojas, grafikas, karikatūristas Orlovskis ypač pagarsėjo piešiniais Abiejų Tautų Respublikos bajorų tipažų ir tradicijų tematika (iliustracija Nr. 10). Ne vieną jo piešinį Moravskis turėjo savo asmeniniame rinkinyje. Žinome ir bent dviejų Ustronėje saugotų Orlovskio darbų pavadinimus – Liesas bajoras ir Storas bajoras. Taigi Moravskis – pats puikus karikatūristas – Orlovskio piešinius kolekcionavo. Štai kokiu keliu šio dailininko piešiniai nukeliavo į dvarelį prie Verknės. Moravskis rašė:
Jeigu prašytum jo, kad ką nors nupieštų, tikrai atsisakytų, nors ir tikras brolis jam būtum. Tačiau tam buvo kita labai paprasta gudrybė. Pavyzdžiui, užėjo jis pas tave vakarienės, pietų ar su vizitu. Padėk ant kokio nors staliuko paprasto plono popieriaus […], tarytum ir vėl atsitiktinai – į servetėlių laikiklį pieštuką įkišk, o štai ten, kampe, rašalinę su plunksna pastatyk. […] Ir kai tik Orlovskis ateis, tarytum atsitiktinai, per pokalbį, įterpk kokį senovinį anekdotą, kokią istoriją apie kontušą, apie ūsus, kaip ten kokiuose Šiauliuose ar Telšiuose bajorai žmones

Stanislovas Moravskis, Ignotas Lukaševičius, akvarelė, 11,8 × 9 cm, 1850 m. Šaltinis: Stanislovas Moravskis, Iš visur po truputį, t. 2: Broliai bajorai. Atsiskyrėlio gavenda, parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 159.

ant kardų nešiojo […]. Pasakodamas staiga kuo nors suabejok ar šiaip ko paklausk. Čia Orlovskis kaipmat tave nutrauks, ims aiškinti, kaip turėjo būti, vaizdžiai pasakoti, puikiai gestikuliuoti ir netrukus ištars: „Aš to taip gerai nepapasakosiu, nes nemoku, bet nupieščiau tai iš karto.“ Čia servetėlę ar popierių pakišk – jis juos kaipmat pačiups. […]
Tačiau užsiimti daile Moravskį įkvėpė ne tik profesionalūs dailininkai, bet ir bičiuliai. Moravskio dailės pavyzdžių galima rasti jo rašytų laiškų paraštėse. Štai 1849 m. lapkritį iš Ustronės į Sankt Peterburgą siųstuose laiškuose Pranciškaus Malevskio (1800–1870) žmonai Elenai Šimanovskai-Malevskienei (1811–1861), adresatės paskatintas, paliko net kelis piešinius.
Vienas iš jų – tai mūsų dienomis, deja, vis dar labai liūdno, o tada klestinčio, jautriai, su dėmesiu architektūrinėms detalėms ir akivaizdžia meile išpuoselėtiems namams įamžinto Ustronės dvarelio atvaizdas (iliustracija Nr. 11). Po piešiniu Moravskis užrašė: „Tegul tai bus įrodymas, su kokiu vaikišku nuolankumu aš […], lietuviškas lokys, vykdau visas Tamstos užgaidas […]. Taigi štai, Tamstai, kaip ir reikalavai, siunčiu atvaizdą savo Ere[mo]…“ Priminsime, kad eremas – tai krikščionio vienuolio atsiskyrėlio celė…
Kitame laiške Elenai nupieštas piešinėlis atskleidžia, kad karikatūristiškos ironijos Moravskis nevengė ir savo atžvilgiu. Čia jis paliko šmaikštų autoportretą (iliustracija Nr. 12), kurį palydėjo ir komentaru, ne tik vertingu mados istorijos kontekste, bet ir puikiai atspindinčiu atsiskyrėlio intelektualo išgyvenimus tuometėje provincijoje:
O galbūt norėtum kartu pamatyti ir Ustronės savininką įprastiniu kaimišku kostiumu […] jis krenta prie Tamstos kojelių savo ryškiai raudona, aksomine, baltu avikailiu papuošta sermėga. Prašau šį keistą gyvį parodyti savo vaikams […] ir prašau jiems

Stanislovas Moravskis, Ustronės dvarelis, 1849 m., 12 × 20 cm. Laiško Elenai Šimanovskai-Malevskienei fragmentas. Biblioteka Polska w Paryżu.

pasakyti, kad tai yra būtent toji baidyklė, kuri tarytum koks Faustas, kaip kalbama šiuose kraštuose, palaiko gerus santykius su velniais ir kuriam trūksta tik gražios uodegos, kad pats taptų vienas iš jų. Pagaliau tikriausiai taip atsitiks […].
Atskirai minėtina, kad Moravskio kūrybą mums prakalbinusi dr. Reda Griškaitė kaip tik šį žaismingą Moravskio atvaizdą pasirinko ir asmeninės savo bibliotekos knygų priklausomybę žyminčiam ekslibrisui, prie kurio apipavidalinimo prisidėjo Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė ir Neringa Jarmalienė (iliustracija Nr. 13).
Prisiminti dailės pamokas Moravskį galėjo įkvėpti ir kitas jo bičiulis – kaimynas iš Darsūniškio, taip pat vienišius, auksarankis, savamokslis visų galų meistras Ignotas Lukaševičius (1795–1846), apie kurį Moravskis rašė: „Londono tuneliai, kabantys tiltai ir kiti panašūs mūsų amžiaus vaikai būtų turėję kampe slėptis prieš tai, ką šis žmogus vienas pats pasiekė“. Knygrišys, fortepijonų, laikrodžių ir iškamšų meistras, stalius, bibliofilas ir nepaprastas gėlių (ypač jurginų) mėgėjas domėjosi ir daile – karpė karpinius, akvarele liejo kitų menininkų kūrinių kopijas ir miniatiūras. Niekada piešti nesimokiusio, taigi savamokslio, Lukaševičiaus gebėjimus labai vertino ir estetas Moravskis:
Kartą vardinių proga kunigas klebonas jam padovanojo visą dėžutę dažų – tokių, kuriuos paprastai vaikams kromuose parduoda. Ir į šį darbą Lukaševičius labai įsijautė. Niekada nesimokė piešti, todėl už tokias į originalus nuostabiai panašias peizažų kopijas galėjo būti dėkingas tik savo kantrybei. Nuostabą kėlė darbo tobulumas ir baigtumas – ypač žmonių ir žirgų figūrų. Visa tai priminė kuo kruopščiausiai sukurtą miniatiūrą. Ir tik dailės žinovams į akis krisdavo pernelyg aštrūs kontūrai, nederantys su bendra švelnia paveikslo spalvine gama. Tačiau visi kiti tik žiūrėdavo išsižioję ir aikčiodavo: „Aaa!..“
Meno kūrinyje, tiesa, jau po mirties, buvo įamžintas ir Lukaševičius ir ne kieno kito, o paties Moravskio. Draugą, kaip pabrėžė, „iš atminties“ Moravskis (beje, Lukaševičiaus pamėgta akvarele) pavaizdavo ir tąkart nevengdamas karikatūriškos dvasios (iliustracija Nr. 14).

Stanislovas Moravskis, Autoportretas, 1849 m., 12 × 20 cm. Laiško Elenai Šimanovskai-Malevskienei fragmentas. Biblioteka Polska w Paryżu.

Žinomi ir keli paties Lukaševičiaus kūriniai. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma 1820 m. Darsūniškyje akvarele ant popieriaus nutapyta Kryžiaus ir šv. Luko kompozicija, kurioje puikiai atsiskleidžia Lukaševičiaus kruopštumas, dėmesys detalei (iliustracija Nr. 15). Kitas įspūdingas aliejiniais dažais sukurtas Lukaševičiaus darbas saugomas visai netoli Birštono ir dar arčiau pačios Ustronės. Tai Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje kabantis jau kur kas didesnio formato Šv. Stanislovo stebuklas (iliustracija Nr. 16). Monumentaliame kūrinyje vaizduojamas vienas iš Lenkijos globėjo – Šv. Vyskupo Stanislovo – stebuklų. Pasakojama, kad Krokuvos vyskupas Stanislovas (apie 1030–1079) nupirko vyskupijai žemės iš Petro Stšemenčiko, vadinamo Piotrovinu. Po Piotrovino mirties jo paveldėtojai pareikalavo žemę grąžinti. Prieš teismą Šv. Stanislovas paaiškino, kokiu būdu įgijo žemę, tačiau juo niekas nepatikėjo. Tada vyskupas įėjo į bažnyčią, liepė atidaryti karstą ir prikėlė Piotroviną, kad šis galėtų paliudyti teisme.
Lukaševičiaus kompozicija labai įdomi. Ypač daug minčių kelia antrasis planas. Geriau įsižiūrėjus į Piotroviną prikeliantį Šv. Stanislovą lydinčią dvasininkų svitą pastebėsime tamsiaplaukio, dailių bruožų, baltai vilkinčiojo ir knygą laikančiojo jauno vyriškio veidą; vyriškio, kuris labai primena… patį Stanislovą Moravskį! O virš kairiojo vyskupo peties paslaptingai išnirusio vyriškio profilis – kiek patį Lukaševičių! Religiniuose (ir ne tik) paveiksluose palikti kūrinio fundatorių, rėmėjų portretus ar net ir dailininko autoportretą buvo paplitusi, su meno kūrinio atsiradimu susijusių žmonių pagerbimą, pamaldumą ir savitą įsirašymą į istoriją liudijanti praktika. Kartais tai buvo daroma ir pokštaujant. Tai, kad Šv. Stanislovo temos paveiksle atsirastų dar vienas Stanislovas, atrodytų visai simboliška ir dar su savo literatūrinius talentus netiesiogiai suponuojančia knyga (tiesa, šiame kontekste – greičiausiai Biblija) rankose… Žinoma, visa tai – tik interpretacijos. Kad ir kaip būtų, dailė – tai dar viena Lukaševičių ir Moravskį siejusi ir jų draugystę stiprinusi sritis. Simboliška, kad abu bičiuliai yra įtraukti ir į Lietuvos dailininkų žodyną: Ignotas Lukaševičius – kaip „tapytojas“, o Moravskis – tik kaip „piešėjas mėgėjas“.
2023 m. liepos 21 d.
Bus daugiau