Daug meilės, kūrybiškumo sudėjome į verbas…

Kartu su bundančiu pavasariu Verbų sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais, važiuoti ir pėsti, žmonės renkasi prie bažnyčių, verbomis rankose nešini.
Ne visur Lietuvoje verbos būdavo vienodos. Žemaitijoje ir Suvalkijoje, taip pat Kėdainių apylinkėse, verba būdavo kadagio šakelė. Tuo tarpu Dzūkijoje verbos pagrindas būdavo žilvitis, karklas ar gluosnis su „kačiukais“. Labai žinomos Vilniaus krašto verbos – savitos, įvairiaspalvės, iš sausų gėlių ir kitų augalų rištos.
Su verbomis susiję daugybė lietuvių liaudies papročių. Ankstų sekmadienio rytą buvo skubama nuplakti lovoje dar gulinčius artimuosius. Plakdavo ir sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka, tolei muš, kol suluš, už savaitės bus Velykos“ ir pan.
Verbų sekmadienis jau visai arti, todėl Prienų krašto muziejaus padalinio Skriaudžių buities muziejaus ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Skriaudžių padalinio darbuotojos surengė verbų rišimo edukaciją. Susidomėjusiųjų skaičius pranoko visus lūkesčius. Ir taip gera buvo matyti rimtus, susikaupusius žmonių, rišančių verbas, veidus. Edukacijos metu lankytojai daugiau sužinojo apie verbų prasmę, apie tai, kam jos buvo naudojamos, kokios verbos buvo rišamos skirtinguose Lietuvos regionuose. Visiems dalyvavusiems edukacijoje, ir vaikams, ir suaugusiesiems, puikiai pavyko verbas susirišti. Šypsenos puošė veidus, kuomet galutinis rezultatas buvo prieš akis.
Kiek meilės, kūrybiškumo, kiek gerų emocijų sudėta į verbas! Sekmadienį jos atliks savo paskirtį ir bažnyčioje bus pašventintos, na, o po to jau saugos mūsų visų namus, laukdamos kitų metų, kuomet virs pelenais. Ir tada vėl rinksimės, vėl bendrausim ir vėl naujas verbas rišim.
Kristina Pažėrienė
Prienų krašto muziejaus padalinio Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė