Pokario Paryžiaus mokyklos skulptoriaus darbai eksponuojami Prienuose

Atminties tiltu

Kovo 14 dieną apsilankiusieji Prienų krašto muziejuje surengtos išskirtinės parodos „Antanas Mončys – „Paryžiaus mokyklos“ skulptorius“ pristatyme galėjo prisiliesti prie neeilinio kūrėjo originalių darbų, surinktų iš privačių kolekcijų, pasiklausyti skulptorių pažinojusių žmonių – parodos kuratoriaus Gedimino Šibonio, A.Mončio bičiulės ir jo sūnaus bendraamžės Caroline Paliulienės – įdomių prisiminimų apie šį menininką, jo asmenybę, kartu su juo praleistą laiką, įvairius nutikimus.
A.Mončio bičiulis, keramikas ir tapytojas Gediminas Šibonis sakė, kad ši paroda turėjo būti surengta dar 2021 metais, minint skulptoriaus 100 metų gimimo sukaktį, kartu su kolekcininkų įsigytais jo darbais turėjo būti eksponuojami ir A.Mončio namų – muziejaus Palangoje eksponatai. Deja, epidemija sujaukė planus. Į Prienus šią savaitę atkeliavusioje parodoje lankytojai gali apžiūrėti A.Mončio skulptūras, eskizus, keraminius dirbinius iš Caroline ir Arvydo Paliulių, Gedimino Šibonio ir kitų privačių kolekcijų.
A.Mončys į Vakarus pasitraukė dar 1944 metais, nutraukęs architektūros studijas, gyveno karo pabėgėlių stovykloje. Skulptūros pagrindus studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, Aleksandro Marčiulionio skulptūros studijoje, persikėlęs į Prancūziją, savarankiškai studijavo meno pavyzdžius jais turtinguose muziejuose ir galerijose, gavęs stipendiją, metų praktiką atliko pas žinomą skulptorių Ossip’ą Zadkine. G.Šibonis pabrėžė, kad vėliau A.Mončys nuo šio skulptoriaus sąmoningai nutolo, kad išvengtų per didelės mokytojo įtakos ir rastų savąjį abstrakčių formų kūrybos stilių.
Kuo Antanas Mončys (1921–1993), vienas ryškiausių išeivijos skulptorių modernistų, gali būti įdomus prieniečiams? Juk jis gimė Žemaitijoje, Kretingos apskrityje, daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno ir kūrė Paryžiuje… Pirmiausia dėl savo pažinties ir draugystės su semiotiku, baltų mitologijos tyrinėtoju Algirdu Juliumi Greimu, kurio šeimos šaknys – Prienų krašte. O labiausiai dėl to, kad kurdamas emigracijoje, atstovaudamas modernaus meno krypčiai, menininkas neatitrūko nuo Lietuvos, senųjų liaudies amatų, savo kūryboje naudojo lietuviškos tautodailės motyvus. A. Mončys vadino save skulptoriumi, o ne menininku, bet jis ne vien tik drožė medį, kalė akmenį, liejo šviną. Buvo daug įvairiapusiškesnis kūrėjas, tapęs paveikslus, meistravęs baldus, gaminęs kaukes, kūręs papuošalus, montavęs vitražus, dekoravęs velykinius kiaušinius, lipdęs keramikos dirbinius ir švilpius (švilpukus), dirbęs prie scenografijos, bažnyčių interjero kūrimo.
Jo stilius pradėjo ryškėti dar ankstyvajame kūrybos etape, kuomet jis sukūrė reljefines stacijas ir Šv. Juozapo ir Mergelės Marijos – skulptūras Lano Šv. Marcelio bažnyčiai, vaizduodamas ne figūrines Kristaus kančios scenas, o apibendrintus siluetus ir veidus su lietuviškam rūpintojėliui būdingais bruožais.
Anot Caroline Paliulienės, A.Mončys buvo ramus ir mažakalbis, kaip tikras žemaitis. Jis ir pats pabrėždavo, kad skulptūra buvo jo kalba ir gyvenimas. A.Mončiui buvo nesvarbus pripažinimas, svarbiau buvo išreikšti tą kūrybos srovę, kuri tryško iš vidaus. C.Paliulienė akcentavo, kad skulptorius, skirtingai nuo kitų, netgi prašydavo parodų lankytojų jo kūrinius liesti rankomis, sakydamas, kad jis skulptūrą pradėjo, o ją baigs publika.
C.Paliulienė, ilgai gyvenusi Paryžiuje, nemažai bendravusi su menininku, atskleidė ir dar vieną jo talentą – jis gerai išmanė folklorą, mėgo dainuoti ir šokti, giedojo mišiose. 1955 metais Paryžiuje subūrė lietuviškų šokių ansamblį, su kuriuo rengdavo pasirodymus lietuvių bendruomenėse. Šie susibūrimai traukė ir lietuvius studentus, ir diplomatus, ir darbininkus. Pasak jos, A.Mončys į Prancūziją atsivežė lietuvybę ir kitus užkrėtė ja.
Kita menininko aistra buvo iš molio lipdyti švilpius. G.Šibonis patvirtino, kad menininkas pats jais muzikavo ir buvo užsibrėžęs su švilpiais išgauti visą penklinės natų gamą, kad kartu melodiją galėtų sugroti grupė žmonių.
Daugiau informacijos apie skulptorių, jo plataus spektro kūrybą suteikia muziejuje rodomas Ugnės Karvelis ir Henriko Gulbino filmas. Jame A.Mončys atsiskleidžia, kaip žmogus, išlaikęs stiprų ryšį su Lietuva, gimtine, artimaisiais, su kuriais po priverstinio, daugiau nei keturis dešimtmečius trukusio išsiskyrimo, vėl susitiko Lietuvoje.
Parodos lankytojai galėjo pasklaidyti ar įsigyti A.Mončio sūnaus Jean-Christophe Mončys parašytą knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“, į kurią jis surinko atsiminimus, sustabdytas tėvo gyvenimo akimirkas, jo mintis ir filosofinius pamąstymus apie kūrybą, istorijas, susijusias su išeivijos dailininkais bei intelektualais. Knyga, išleista 2021 metais, traukia akį ypatingu įrišimu, publikuojamais Antano Mončio darbais iš jo vardo namų-muziejaus bei privačių rinkinių. Šių metų Knygų mugėje knyga pelnė nominaciją Metų geriausias dizainas 2023.
Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė nuoširdžiai padėkojo svečiams, kurių dėka su A.Mončio darbais gali susipažinti ir Prienų krašto gyventojai. Nors skulptorius ir buvo pokario Paryžiaus mokyklos mokinys, bet savo širdyje, kūryboje, visuomeninėje veikloje niekuomet nebuvo atsiskyręs nuo savo ištakų.
Skulptoriaus A.Mončio darbų parodą muziejuje galima aplankyti iki balandžio 29 dienos.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Antanas Mončys – „Menas man yra realybė ir būtinybė“

Antanas Mončys gimė 1921 metais birželio 8 d. Mončių kaime (dabar Mančių) šalia Grūšlaukės miestelio, Kretingos rajone. Barboros Piktuižytės-Mončienės ir Antano Mončio, kurį žmonės vadino Mončeliu, šeimoje A. Mončys buvo pirmagimis sūnus. Vėliau šeima pagausėjo dar trimis seserimis: Brone, Birute ir Stase. Tėvai buvo ūkininkai turėjo 30 ha žemės, visus vaikus išleido į mokslus.

Sesers Birutės prisiminimuose, Antanas vaikystėje buvo mamos numylėtinis ir išdykęs menininkas. Anot jos, brolis labai nenoriai eidavo dirbti į laukus. Jam daug geriau sekėsi piešti ant mamos austų lininių drobių ar akmenukais ant žemės. Būdamas penkerių Antanas pradėjo drožti iš pušies tošies, lipdyti iš molio, mėgdavo įvairiai išpjaustyti ir išskaptuoti bulves. Kaip interviu yra pasakojusi Birutė Turauskienė, nors amžiaus skirtumas tarp sesių su broliu buvo nemažas, jie visada turėjo artimą ryšį ir gerai sutarė. Sesės visada laukdavo brolio grįžtančio iš mokyklos, nes jis joms parnešdavo lėlių, kurias iškarpydavo iš kartoninių dėžių.

Antanas Mončys nuo 1932 m. mokėsi privačioje, katalikiškoje Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, nes motina nuo mažens svajojo, kad užaugęs sūnus taptų kunigu, deja šiai jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Iš pradžių Antanui sekėsi gerai, tačiau jau vyresnėse klasėse jis buvo paliktas kartoti kursą, domėjosi visai kitais dalykais: linksmomis išdaigomis su draugais ir, žinoma, menu. Labai mėgo piešti, stebėti aplinką, ją tyrinėti, domėjosi spalvomis ir laiko mokslams nebelikdavo. Pirmoji meilė Antaną Mončį taip pat aplankė besimokant gimnazijoje: „Viskas pasaulyje praeina – pasilieka vien tik meilė“, – šie Antano žodžiai buvo skirti jaunystės meilei Elenai Puškuriovaitei, žaviai merginai, šokusiai baletą. Gimnaziją jis baigė 1941 m.

Nuo 1941 iki 1943 metų A Mončys studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Deja, studijos buvo nutrauktos, o studentai buvo priversti palikti universitetą dėl besikeičiančios politinės santvarkos (Naciai okupuoja Lietuvą). Tuomet Antanas parėjęs pėsčiomis iš Kauno į Kretingą. SSRS vėl okupavus Lietuvą 1944 metais Antanas Mončys pasitraukia į Vakarus. Sūnui išvykus tėvas nusprendžia nesiskusti barzdos tol, kol jie vėl nesusitiks. Deja, tėvas sūnaus daugiau nebeišvydo. Antanas Mončys sugrįžta į Lietuvą tik 1989 metais ir dar susitinka su motina.

Išvykęs A. Mončys apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija), studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje „Didžiosios lūšnos akademijoje“ (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios kūrybinės veiklos A. Mončys surengė daugiau kaip 30 asmeninių parodų, jo kūriniai buvo eksponuojami virš 70-ies įvairių grupinių parodų JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Monake, San Marine, Italijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, jis yra žinomas ne tik kaip individualus kūrėjas, tačiau ir kaip Lano Šv. Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūrų meistras, taip pat – Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marcu Chagallu ir žinomais prancūzų skulptoriais broliais Janu bei Jöeliu Marteliais. Akademinio meno bendruomenė Paryžiuje jį pažino ir kaip skulptūros studijų įkūrėją bei vadovą, vasaros kursų dėstytoją, dailininkų susivienijimo ACTE (Art-Création-Technique-Expression) įkūrėją bei aktyvų dalyvį.

Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai jis po 45 emigracijos metų sulaukė galimybės apsilankyti gimtinėje. Tačiau apie šio modernaus skulptoriaus kūrybą jau tuomet skelbė radijas „Amerikos balsas“, rašė užsienio lietuvių spauda. Palangoje pirmoji A. Mončio kūrinių ir jų nuotraukų paroda surengta 1991 m., tuometinėje sanatorijos „Jūratė“ bibliotekoje. Būtent čia, siekiant įamžinti jo atminimą, 1998 m. įsteigti A. Mončio namai-muziejus, ir jiems patikėta saugoti menininko Lietuvai dovanotą kūrinių kolekciją.

Gyvendamas Prancūzijoje 1953 metais A. Mončys veda skulptoriaus J. Martel (Martelio) dukrą Florence. Meilė žmonai šiek tiek padėjo sumažinti ilgesį savo tėvynei ir joje likusiai šeimai. Po metų jiems gimsta sūnus Jean Christophe. Deja, nenustygstanti vietoje Florence buvo visiška ramaus, besitenkinančio tuo, ką turi, Antano priešingybė. Mylimoji taip ir nesugebėjo suprasti jo ir jo kūrybos. A. Mončys norėjo kurti tai, kas jam prasminga ir įdomu, o ne tai, kas neštų pelną ar būtų liaupsinama daugelio. Jų santuoka iširo 1967 m. Skyrybas su pirmąja žmona A. Mončys išgyveno sunkiai, jis be galo stipriai ją mylėjo. Toliau sūnų augino vienas. Praėjus septyniems metams A. Mončys veda antrą kartą vokietę Margrit Von Haller su ja susilaukė sūnaus Andreaso ir dukters Sabinos. Tačiau ir ši santuoka nebuvo sėkminga, kartu su antra žmona jie neliko, tačiau vaikų niekada neapleido ir su jais leisdavo laiką kartu.

Nors ir būdamas toli nuo Lietuvos bei ilgą laiką neturėdamas galimybių į ją grįžti dėl finansinių aplinkybių ir politinės santvarkos, A. Mončys domėjosi savo gimtu kraštu, palaikė glaudžius ryšius tiek su Lietuvoje, tiek su išeivijoje gyvenančiai lietuvių kultūros atstovais. Apie tai byloja išlikę laiškai ir sukurti kūriniai žymioms asmenybėms, tokioms kaip: Lietuvos kardinolui Audriui Juozui Bačkiui ir jo tėvams – diplomatui Stasiui Antanui Bačkiui bei jo žmonai Onai Galvydaitei-Bačkienei, tėvui provincijolui Leonardui Andriekui, nepriklausomos Lietuvos ministrui Juozui Balučiui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Ernestui Galvanauskui, rašytojui, menotyrininkui dr. Jonui Griniui, semiotikui Algirdui Juliui Greimui (kilęs iš Prienų krašto) ir jo žmonai Ona Bagdonaitei-Greimienei, visuomenės veikėjai, ambasadorei prie UNESCO Ugnei Karvelis ir jos mamai Veronikai Karvelienei-Bakštytei bei kitiems.

Kaip savo prisiminimuose mena jo sūnus Jeanas-Christophe’as Moncys, menininkas visada save laikė lietuviu ir tokiu išliko iki gyvenimo pabaigos. „Per Antano kūrybą, gyvenimą ir darbus prabyla jo įsivaizduota Lietuva. Jam ji visada liko kelrodė žvaigždė. Jis niekada neprašė Prancūzijos pilietybės, visą gyvenimą išlaikė asmens be pilietybės statusą, kuris jam dažnai sukeldavo administracinių nesklandumų. Skulptorius niekada nesileido suviliojamas Amerikos, Kanados ar Australijos „eldorado“, nors tai, pasak ten gyvenančių jo draugų, būtų jam suteikę pripažinimą, sėkmę ir materialinį komfortą. Jis veikiau palaikė ryšį su gimtine, norėjo išlikti artimas lietuviškai realybei“, – prisimena kūrėjo sūnus. A. Mončys išėjo 1993 metais. Amžinojo poilsio atgulė tėvų kape Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse.

Svaja Gudžiūnienė

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė