Vasario 23 d. Skriaudžių laisvalaikio salėje atidaryta atnaujinta Skriaudžių buities muziejaus Kalendorių ekspozicija, kurios inovatyvus pateikimas nustebino lankytojus, besitikėjusius išvysti fizinių, įvairiais laikotarpiais išleistų kalendorių parodą. Iš autentiškų kalendorių „gyvai“ rodoma tik dalis eksponatų, pirmiausia seniausi popieriniai kalendoriai, išleisti dar 19 a., o pagrindinė kolekcija, kurią, skirtingais duomenimis, sudaro per 8–10 tūkst. kalendorių, muziejininkų teigimu, saugoma Prienų krašto muziejaus fonduose.
Skriaudžių kalendorių ekspozicijos įkūrėjas, kolekcininkas Pijus Brazauskas ir dabartinė Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė Kristina Pažėrienė.
Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė renginio dalyviams papasakojo apie tai, kodėl ekspozicijos pristatymas visuomenei užtruko kelerius metus ir kodėl pateikti eksponatams buvo pasirinktos ne tradicinės, o modernios išraiškos priemonės.
Anot jos, pirmoji kalendorių paroda Skriaudžiuose Pijaus Brazausko ir jo žmonos Myros iniciatyva buvo surengta prieš 25 metus, 1997-ųjų birželio 15 dieną, ji buvo nuolat gausinama, kol išaugo į Kalendorių muziejų. Skriaudžių laisvalaikio salės pastato palėpėje muziejaus ekspozicija veikė iki 2016 metų, o, prasidėjus pastato patalpų remontui, kalendoriai buvo ilgam sudėti į dėžes. Pasak L.Batutienės, svarstyta, kaip kuo patraukliau pateikti kolekciją lankytojams, ieškota ir patogesnėje vietoje esančių, lengviau pasiekiamų patalpų.
Savivaldybei skyrus Skriaudžių laisvalaikio salės pirmajame aukšte, prie įėjimo, esančią svetainės dydžio patalpą, tapo aišku, kad visa kolekcija joje netilps, todėl, bendradarbiaujant su UAB „Ekspozicijų sistemos“ dizainere ir kitais specialistais, surasta nauja koncepcija, kaip koncentruotai ją atspindėti.
– Nauja ekspozicija buvo kuriama vienerius metus, ji kardinaliai skiriasi nuo matytos anksčiau. Labai stengėmės, atlikome šį darbą atsakingai ir su meile, – sakė L.Batutienė, pristatydama muziejaus darbuotojus, prisidėjusius prie Kalendorių ekspozicijos kūrimo.
UAB „Ekspozicijų sistemos“ direktorius Vilius Lunevičius pasakojo apie iššūkį 24 kvadratinių metrų patalpoje pabandyti atskleisti tūkstančius eksponatų turinčios kolekcijos vertę. Pasirinkti sprendiniai – tai tarsi kolekcijos vizitinė kortelė, atspindinti kalendoriuose paliestas sritis – politiką, kultūrą, gamtą, architektūrą, asmenybes, visuomeninio gyvenimo reiškinius, taipogi ir laikmečio aktualijas.
Atnaujintoje Kalendorių muziejaus ekspozicijoje.
V.Lunevičiaus teigimu, už tai, kad kalendoriai pasiekė mus, reikia padėkoti pirmiausia Pijui Brazauskui, kuris atkreipė dėmesį į šias „laiko mašinėles“, su dideliu entuziazmu rinko kalendorius ir, kas svarbiausia, palikdamas muziejininko pareigas, savo kolekciją padovanojo Skriaudžiams, kad ji toliau pasakotų krašto istoriją. Pirmiausia čia besimokantiems mokiniams, kuriems sudarytos sąlygos tapti kalendorių žinovais. Svečias su vietos gyventojais pasidalino originalia idėja, kurią įgyvendinus Skriaudžiai išsiskirtų iš kitų Lietuvos miestelių ir taptų turistų traukos centru. V.Lunevičiaus siūlymu, unikalumo vietovei suteiktų namų fasadai, dekoruoti pagal kalendorių tematiką.
Dauguma kalendorių – popieriniai, juos veikia drėgmė, saulės šviesa, todėl eksponatai pamažu nyksta. Ekspozicijos rengėjai jos sutvarkymui skirtą projektą teikė Kultūros tarybai, tikėdamiesi gauti finansavimą, tačiau nepavyko įrodyti, kad savo laiku eksponatų skaičiumi buvęs didžiausias Lietuvoje Kalendorių muziejus yra šalies masto kultūrinis reiškinys, vertas paskatinimo. Todėl Kalendorių ekspozicijos įrengimo darbus finansavo Prienų rajono savivaldybė, iš biudžeto skyrusi apie 30 tūkst. eurų.
Renginyje dalyvavęs kolekcininkas, Kalendorių ekspozicijos Skriaudžiuose įkūrėjas Pijus Brazauskas, šiuo metu gyvenantis Kaune, prisiminė aplinkybes, kuriomis kalendoriai tapo ne tik jo hobiu, bet ir gyvenimo dalimi. Paprašytas buvusio „Dainavos“ kolūkio pirmininko, didelio istorijos ir etnografijos mylėtojo Algimanto Jono Sinkevičiaus, ekonomistas Pijus pradėjo rūpintis Skriaudžiuose dar sovietmečiu įkurtu liaudies buities muziejumi. Artinantis muziejaus įkūrimo 30-mečiui, jam kilo mintis surengti senų kalendorių parodą, kurioje eksponuoti 336 kalendoriai iš 8 valstybių. Po metų ekspozicija išaugo iki tūkstančio kalendorių, ji sparčiai gausėjo, nes muziejininkas buvo įvedęs įėjimo mokestį kalendoriais, o susidomėjimas ekspozicija buvo didelis. Anot P.Brazausko, muziejų aplankydavo į Prienus atvykusios delegacijos iš kitų šalių, vestuvininkai, pavieniai keliautojai, netgi Lietuvoje gerai žinomi asmenys, tokie, kaip Prezidentas Valdas Adamkus ir kt. Nemažai kalendorių muziejui dovanojo leidyklos „Kalendorius“ savininkas Aurelijus Noruševičius, žmonės, sužinoję apie unikalų muziejų, eksponatų atsiųsdavo paštu, ir pats Pijus važiuodavo jų parsivežti su dideliu „sakvojažu“. Kai kurie jo kolekcijos kalendoriai vienetiniai, išleisti vos kelių egzempliorių tiražu. Maži, dideli, kišeniniai, sieniniai, pastatomi, popieriniai ir tekstiliniai, keramikiniai ir mediniai, atspindintys įvairiausias temas, atkeliavę iš tolimiausių ir egzotiškiausių kraštų, su žymių žmonių autografais bei palinkėjimais… P.Brazauskas galėtų valandų valandas pasakoti kalendorių patekimo į muziejų istorijas. Vertingiausi jo rinkinio eksponatai – kaunietės Nijolės Lietuvninkaitės dovanoti kalendoriai – retenybės, datuojami 1847, 1864 ir 1884 metais, jis brangina ir seniausius lietuvių kalba išleistus 1912 m., 1919 m., 1924 m. kalendorius. Kolekcininkas apgailestavo, kad nepavyko gauti nė vieno Lauryno Ivinskio išleisto kalendoriaus.
Anot P.Brazausko, kalendoriai ne tik žymi laiką, lankytojus jis ne kartą nustebindavo, kai pradėdavo komentuoti jų gabumus, charakterio savybes, suderinamumą pagal gimimo datą, savaitės dieną, Mėnulio fazę, Zodiako ženklus. Turėdamas žinių apie keliamuosius ir nekeliamuosius metus, aptikęs kalendoriuose besikartojančius dėsningumus, P.Brazauskas sukūrė 500 metų naudoti tinkamą kalendorių – nuo 1700 iki 2200 metų, taip pat ir 1800–2100 metų kalendorių, kurie gali tapti parankine medžiaga istorikams bei mėgėjams, aiškinantis, kurią savaitės dieną vyko istoriniai įvykiai, sudarinėjant genealoginius medžius ir pan.
P. Brazauskas pasitraukė iš Skriaudžių buities ir Kalendorių muziejų 2008 m., juose išdirbęs 16 metų. Jo teigimu, paliko 4300 didelių ir per 6000 mažų vieno lapelio kalendorių kolekciją iš 60 pasaulio valstybių. Jo kolekcija pelnytai vadinta didžiausia Lietuvoje, apie Kalendorių muziejaus analogą kitose pasaulio šalyse jam neteko girdėti. Todėl natūralu, kad įdėjus šitiek darbo ir pastangų, kolekcininkui iki šiol rūpi jo surinktų eksponatų likimas. Matant, su kokiu užsidegimu Skriaudžiuose darbuojasi buities muziejaus ir naujosios Kalendorių ekspozicijos prižiūrėtoja, muziejininkė Kristina Pažėrienė, atrodo, kad Pijaus kolekcija atsidūrė patikimose rankose. Saugoti ir gausinti ekspoziciją, pritraukti daugiau lankytojų linkėjo Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, kiti svečiai, tarp jų – ir jau minėtas leidėjas A.Noruševičius, ir Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro atstovės bei pirmojo Lietuvoje Kuršėnų kalendorių muziejaus įkūrėja, Lietuvos garbės kraštotyrininkė Sigita Lukienė, kurie pagal nerašytą taisyklę dovanų atvežė kalendorių.
Neeiline proga susirinkti į naujos Kalendorių ekspozicijos įkurtuves pasidžiaugė, sveikinimo žodžius tarė ir Veiverių seniūnijos, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro, vietos bendruomenių atstovai. Buvo pagerbti buvę bendražygiai – kolekcininkas Pijus Brazauskas ir Algimantas Jonas Sinkevičius, be kurių indėlio nebūtų ir Kalendorių ekspozicijos. Simbolinę ekspozicijos atidarymo juostelę patikėta perkirpti merui A. Vaicekauskui ir Prienų krašto muziejaus direktorei L. Batutienei, naująsias patalpas pašventino Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos klebonas Antanas Mickevičius. Renginio dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti ir įvertinti Kalendorių ekspoziciją, pakeitusią seną rūbą ir „kitu kampu“ pasakojančią savo istoriją. Ko gero, vieno karto susidaryti įspūdžiui nepakaks, teks dar apsilankyti muziejuje, atidžiai apžiūrėti stendus, išvarstyti spinteles, pašniukštinėti po stalčiukus, pasiklausyti muziejininkės K.Pažėrienės pasakojimo… Reikia tikėtis, kad naujos muziejinės raiškos formos sudomins lankytojus, turės poveikį jaunimui ir padės greičiau prisijaukinti šią netradicinę erdvę.
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“