Orumas ir Ukrainos kaina

(2022 m. gruodžio 22 d.)

…Klaipėdoje, prie nedidelio prekybos centro – gėlių parduotuvėlė. Pardavėja maloni, kaip ir visos gėlių pardavėjos. Kol sutvarko man puokštę (į sceną – aktorei Virginijai Kochanskytei), pakalbame apie žiemą ir tamsiausią metų dieną. Jau Kalėdos. Ir netvarka Klaipėdoje! – ją sukėlė gražuolė žiema. Taip, vaikai gavo pasidžiaugti pusnimis ir sniego mūšiais… Bet vakar – vėl Baltijos šlapdriba ir lietus, ir neišbrendamos gatvės. „Ar kada Klaipėdoje sniegas buvo išvežamas?“ – klausia savęs gėlininkė, sena klaipėdiškė, ir purto galvą.
– Baisu. Jokio orumo negalima išsaugoti einant šaligatviu, – skelbia, rinkdama man rožes. – Taip niekad nebuvo – nei valo, nei druskos paberia, nė žiupsnelio!
– Ukraina, – priduriu priežasčių-pasekmių grandinėlę, nes mes juk įkvepiame deguonį, o iškvepiame anglies dvideginį. – Karas. Buvo pigi baltarusiška druska, bet dabar Baltarusija su agresoriumi, su Rusija.
Ir čia išgirstu nelauktą tiradą:
– Aš – lietuvė! Aš taip išauklėta, kad lietuviai turi būti egoistai, antraip jie neišliks. Ką ten Rusija daro su Ukraina? – tai jų reikalas, ne mums kištis. Jeigu aš sergu vėžiu, kas mano ligą išgyvens? Tik aš pati.
– Bet už Ukrainą, ponia… – sugelia man širdį, ir gėda dar ką sakyti. – Juk palaikote ją?
– Aš palaikau, – išdidžiai atsako žavi gėlininkė. – Humanitariškai. Antai, kasoje, dirba ukrainietė. Ir gerai, kad dirba.
– O tai… – imu dusti, – ar to gana? Daugiau nieko nereikia daryti?
Ir tada jau išgirstu tikrą nuosprendį:
– Tegul kitur vyksta kas vyksta, o aš savo Lietuvoje noriu oriai eiti Herkaus Manto šaligatviu.
Gavau savo gėlių puokštę ir oriai nuėjau.
Tą valandą kaip reta buvo baisu. Baisu pagalvoti, kad Ukrainoje, stepių pūgose, ledo ir sniego pliure aplipę kariai (ir moterys-karės! ) degančiomis rankomis ir kojomis kaunasi už teisę būti Ukraina, ne Rusija. Žuvę jie virsta ledo gurvuoliais.
Prieš gerą mėnesį NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, išgirdęs europiečių klausimą: „Ar ne per brangiai mes mokame už karą Ukrainoje?“ – atsakė griežtai ir negailestingai: „Taip, daug mums kainuoja Ukrainos kova už laisvę. Bet jie kovoja ir už mus. Mes mokame pinigais, o ukrainiečiai moka krauju. Jeigu jie pralaimės, mes taip pat mokėsime daug brangiau…“
Orusis Stoltenbergas paliko orų, krauju alsuojantį daugtaškį.
Arvydas Juozaitis

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *