Kaip karas palietė mūsų gyvenimus?

Karo Ukrainoje pamokos

Sakoma, jog viščiukus reikia skaičiuoti rudenį, tačiau, baigiantis metams, nori nenori daugiau susimąstome apie didesnius pasiekimus, įvykius, gyvenimo pasikeitimus. Pastaraisiais metais, pasaulį drebinant įvairioms krizėms, įvykių, keičiančių gyvenimus, netrūksta… Neabejotinai kone visus 2022-uosius daugiausia kalbame ir galvojame apie įvykius Ukrainoje, kurie vienaip ar kitaip palietė viso regiono, o gal ir pasaulio žmonių gyvenimą, emocinę savijautą ar mąstyseną.
Besitęsiant karui Ukrainoje, kovo mėnesį emocinės pagalbos platformos „Visipsichologai.lt“ užsakymu, „Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą, kurios metu paaiškėjo, jog pastaruoju laikotarpiu net 87 proc. Lietuvos gyventojų jautė padidėjusią įtampą, nerimą ar stresą.
Atliktas tyrimas parodė, jog labiausiai neigiamos emocijos slegia 56-erių metų ir vyresnius žmones, iš kurių 38 proc. prisipažino jaučiantys ženkliai padidėjusią įtampą. Apklausos duomenimis, sunkiau karo žiaurumus išgyveno mažesnes pajamas gaunantys žmonės, o tarp apklausoje dalyvavusių įvairių profesijų žmonių kone labiausiai sunerimę buvo ūkininkai.
Karas Ukrainoje palietė ir jaunimą. Nepaisant to, jog, vertinant pagal profesijas ir veiklas, mažiausiai nerimavo moksleiviai ir studentai, net 60 proc. 18–25 metų amžiaus respondentų teigė jaučiantys šiek tiek padidėjusią įtampą ir stresą.


Kaip karas palietė gyvenimus: mastyseną, vertybes, prioritetus ir saugumo jausmą, klausėme ir mūsų krašto žmonių.

Joris Dobilas:
– Galiu pradėti nuo to, kad karas Ukrainoje mane privertė susimąstyti. Pradėjau spėlioti, statyti save į tų žmonių vietą, dažnai klausiau savęs – o ką daryčiau aš? Kai supranti, kaip greitai gali išnykti saugumo jausmas ir tave apima šiokia tokia baimė, viską vertinti labiau: šiltą maistą, drabužius, savo gyvenamąjį būstą, vis dažniau atsimeni šeimos narius, pažįstamus. Apie tokius dalykus prieš karą retai susimąstydavau, tai atrodė „norma“. Kai supranti, kad visus pastatus, ligonines, mokyklas, istorinį palikimą – daugybę darbo, laiko ir lėšų sunaikinti gali viena raketa, bomba ar kitoks įtaisas, žmonių gyvybės, namai, pastatai – viskas pradeda atrodyti trapu. Pradedi bijoti dėl savo valstybės objektų, vietovių, kurios turi sentimentalią reikšmę. Tiesiog keista, jei reikėtų įsivaizduoti Vilnių be senamiesčio ar Valdovų rūmų.

Sandra Marcinkevičiūtė:
– Na, visų pirma, vasario 24 d., kai nubudau ir pamačiau straipsnius, iš karto pradėjau mąstyti, kas vyksta ir kaip taip greitai nusirito pasaulis, kaip technologijų amžiuje gali vykti tokie dalykai. Juk visi esame civilizuoti žmonės, tai ką dabar daryti ir kas dabar bus? Buvo minčių su šeima išvykti į užsienį, bet palikti savus namus buvo per sunkus sprendimas, o tuo labiau, kad niekas nežinojo kuriam laikui. Labiausiai neramino nežinomybė, nuolat sekiau naujienas, ar pas mus, Lietuvoje, dar ramu. Galima sakyti, elgiausi, kaip paranojikė. Pradėjau labiau vertinti savo namus, šeimą, draugus, nes atrodė, kad viskas gali vieną dieną baigtis. Jaučiausi nesaugi dėl savo ateities, man buvo baisu dėl savo šeimos bei artimųjų ir šis jausmas išliko iki šiol.

Ainora Brūzgaitė:
– Mane, kaip jauną asmenybę, karas Ukrainoje labai sukrėtė, nes niekada neįsivaizdavau, kad taip arti žmonės gali kariauti ir žūti. Tokia situacija iš pradžių labai išgąsdino ir privertė galvoti, o jeigu pas mus, Lietuvoje, prasidėtų karas, ko reikėtų imtis? Labai domėjausi karo Ukrainoje informacija ir stebėjau, kaip skaudžiai žūsta žmonės. Kilo labai didelė baimė, panika ir apmąstymai apie šeimos narius, giminaičius, draugus ar tik pažįstamus, nes, pagalvojus, nežinai, kada gali užpulti mus, gal net neturėsiu galimybės daugiau su žmonėmis susitikti, pasikalbėti ir jų apsikabinti. O jaunam žmogui to labai reikia, tad supratau, kad reikia kuo daugiau skirti laiko ir dėmesio žmonėms, o ne telefonui, kompiuteriniams žaidimams. Iš pradžių jaučiausi labai trapi ir nesaugi savo šalyje, nes vis girdėdavau, kad Lietuva nėra pasiruošus gynybai. Pamačiusi, kad pradėjo ant namų rūsių klijuoti lipdukus, kurie reiškė, kur galima slėptis prasidėjus karui, pasijutau saugesnė. Pradėjau saugiau jaustis, nes žinojau, kur galėsiu bėgti, jeigu prasidės karas. Šiuo metu viskas jau aprimo mano galvoje, nes mažiau girdžiu apie karą Ukrainoje, tačiau labai gaila tų žmonių, kurie turi patirti karą, kariauti ir žūti.

Vėtrūnė Venckevičiūtė:
– Karas Ukrainoje mane tikrai stipriai sukrėtė. Pirmomis karo dienomis buvau šokiruota, tačiau stengiausi mąstyti racionaliai, klausyti žinių, skaityti kompetentingų žmonių tekstus, nesivadovauti tik baime. Mūsu šalyje jaučiuosi saugi, esame NATO nariai ir nuo pat karo pradžios taip jaučiausi. Pagalvojus apie ukrainiečius, kurie karo metu neteko savo namų, artimų žmonių, dar labiau pradedu vertinti tai, ką turiu. Labai skatinu aukoti. Pati tai darau, kai tik galiu, o prieš pirkdama daiktą, apsvarstau, ar man tikrai jo reikia, galbūt geriau pervesti tuos pinigus Ukrainai. Ypač seku tokių visuomenininkų, kaip Andrius Tapinas ir Olegas Šurajevas iniciatyvas ir, turėdama galimybę, prie jų prisidedu. Dalinuosi informacija socialiniuose tinkluose ir skatinu tai daryti kitus. Negalime pamiršti, jog karas vyksta, Ukraina yra užpulta teroristinės valstybės, jiems reikia mūsų pagalbos. Slava Ukraini!

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *