Prienų „Žiburio“ gimnazijos bendrabutyje, kuriuo mokiniai dalinasi su ukrainiečių karo pabėgėlių šeimomis, apsilankiau to nežinodama, kaip tik Šventojo Nikolajaus (Šv. Mikalojaus) dieną, kurią gruodžio 19-ąją švenčia ir stačiatikiai, ir katalikai. Išgirdau, kad čia gyvenantys Ukrainos vaikai visus metus buvo geri, nes tą rytą prabudę jie po pagalvėmis rado saldumynų, ir nė vienas iš jų neištraukė medinės lazdelės, kuri, anot tėvų, paliekama tik nedrausmingiems vaikams. Tuo, kad šis šventasis, vadinamas Kalėdų senelio prototipu, yra tikras Stebukladarys, dalinantis dovanas, vaikai dar kartą įsitikino jau baigiantis dienai. Šeimų aplankyti atėjusi savanorė joms padovanojo „Lėlės“ teatro kvietimus į kalėdinį spektaklį ir kitas pramogas Kaune.
Ukrainos ateitis.
Gali būti, kad Šv. Nikolajus šioje situacijoje pasidarbavo ir kaip geras organizatorius, į pagalbą karo pabėgėliams sutelkdamas neabejingus prieniečius. Savanoriai prieš kelis mėnesius subūrė ukrainiečius į grupę Ukraina Prienai, savanoriškai globoja šeimas, organizuoja jų laisvalaikį, suranda rėmėjų, kuriems norisi padovanoti šventę, dalelę šviesos ir šilumos toli nuo savo namų atsidūrusiems žmonėms.
„Žiburio“ gimnazijos bendrabučio patalpose gyvena keturios ukrainiečių šeimos, jose – septyni suaugusieji ir dešimt vaikų, Aniutai, jauniausiai iš jų, tėra dveji. Natalija atvyko su vaikais Alisija ir Kirilu, iš paskos – jų senelis Aleksėjus. Olga viena rūpinasi trimis vaikais – Leonidu, Diana ir Anna. Jelenos ir Vladimiro šeimoje taip pat trys vaikai – Veronika, Alina ir Artiomas. Oksanai atžalomis Viačeslavu ir Milana padeda rūpintis anyta Antanina. Vienos šeimos iš karo niokojamos Ukrainos pasitraukė kovo mėnesį, paskutinės atvyko rugsėjį. Prienuose jos apsistojo turėdamos tikslą apsaugoti savo vaikus nuo karo žiaurumų ir visomis pastangomis bando įsitvirtinti, susikurti jaukius, nors ir laikinus namus.
– Beveik kiekvieną savaitgalį stengiamės pakviesti ukrainiečių šeimas į ekskursijas, edukacijas, užimti kokia nors veikla. Lankėme muziejus Kaune, apžiūrėjome Trakų pilį, kepėme kūčiukus ir sausainius, UAB „Willara“ susipažinome su bičių vaško žvakių gamyba, Prienų krašto muziejuje mokėmės gaminti senovinius žaisliukus eglutei, taip pat liejome apkasų žvakes Ukrainos fronte kovojantiems kariams, – pasakojo prienietė Dainora, kuri šįkart šeimoms išdalino pakvietimus gruodžio 28 d. nemokamai apsilankyti „Lėlės“ teatre.
Anot jos, nuvykti į Kauną patogu maršrutiniu autobusu, nes „Kautra“ ukrainiečius veža nemokamai. Po spektaklio mažųjų laukia susitikimas su Šv. Nikolajumi, jie galės pažaisti kompiuterinius žaidimus, išmėginti virtualią realybę. Šias pramogas suorganizavo Irma Urbonaitė, iniciatyvos „Stipri šeima Prienuose“ atstovė, ir „Prienų kompiuteriai“ (Dainora ir Darius Kuliešos). Tačiau prireikus draugėn susiburia ir daugiau savanorių. Šiuo metu renkamas vaškas, skardinės, kitos priemonės, ir prieš Naujuosius prieniečiai rinksis gaminti apkasų žvakes.
Bendrabučio gyventojai apgailestauja, kad ne visuomet gali lankytis grupės Ukraina Prienai susitikimuose. O ir paminėti Šv. Nikolajų susirenka ne visi: kas negrįžęs iš vakarinės pamainos, kas liko prižiūrėti vaikų. Ukrainietės moterys labai pasistengė: stalas užtiestas balta staltiese, ant jo sudėtos suneštinės vaišės – orkaitėje užkepti lietiniai su varške, obuolių pyragas, šokoladiniai keksiukai, kompotas iš džiovintų vaisių… O labiausiai nustebina stalo centre pastatyta gili lėkštė su Oksanos paruošta kūčia iš perlinių kruopų, riešutų, sėklų, razinų su medaus užpilu. Šį patiekalą, populiarų ir Lietuvoje, ukrainiečiai patį pirmą ragauja šventinį vakarą, jis ir skamba labai lietuviškai – kutya.
Pasak „Žiburio“ bendrabučio auklėtojos Dalios Baranauskienės ir naktinės budėtojos Anelės Grušelionienės, bendri pasisėdėjimai prie arbatos su ukrainiečių šeimomis dažni, jų metu aptariami reikalai, sprendžiamos problemos, kurių neišvengiamai pasitaiko, gyvenant bendrabučio sąlygomis ir turint vaikų. Tenka derinti skirtingus poreikius, gerbti kitų gyventojų privatumą ir paisyti ramybės valandų. Kiekvienai šeimai skirta po kambarį, o vaikai lieka vaikais – jie judrūs ir smalsūs, todėl susiranda veiklos bendrose patalpose, žaidžia gaudynes ir krykštauja koridoriuje. Visgi, darbuotojų teigimu, tarp bendrabutyje gyvenančių gimnazistų ir ukrainiečių šeimų susiklostęs draugiškas bendravimas ir tarpusavio supratimas. Auklėtoja Diana Zacharevičienė paįvairina vaikų kasdienybę, savanoriškai užsiimdama su jais, organizuodama žaidimus ir šventes.
„Žiburio“ gimnazijos bendrabutyje gyvenantys ukrainiečiai su darbuotojomis kartu paminėjo Šv. Nikolajaus Stebukladario dieną.
Mamos džiaugiasi, kad vaikai imlūs naujiems dalykams, palyginti nesunkiai pritapo Prienų mokyklose ir darželiuose, jau žino reikalingus lietuvių kalbos žodžius, pamoko ir jas. Suaugusieji pripažįsta, kad lietuvių kalbos gramatika nėra lengva, jai išmokti nepakako pamokų, kurias lankė Birštone ir Prienuose. Natalijai, kuri dirba virtuvėje, orientuotis darbo vietoje padeda bendradarbiai, ji pastebi, kad lietuvių ir ukrainiečių kalbose yra nemažai bendrų ar panašiai skambančių žodžių.
Pirmoji bendrabučio koridoriuje sutikta mergytė su princesės diadema pasisveikina taisyklinga lietuvių kalba. Penkerių metukų Diana noriai bendrauja, padeda man surasti tinkamus rusų kalbos žodžius sakiniui užbaigti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji su bendrabutyje susirastais draugais gyvena nerūpestingą, šešėlių netemdomą vaikystę…
Ir suaugusiųjų mintys vis dar neramios, prie stalo jie sėdi santūrūs, kalba mezgasi tikrai ne apie pasiruošimo Kalėdoms rūpesčius ir džiaugsmus. Vyriausioji iš moterų ukrainiečių Antanina garsiai išsako, kas šiuo metu visų galvose – karo pabėgėliai meldžia tik pergalės, trokšta kuo greičiau sugrįžti į savo namus. Žmonės iš Ukrainos išvyko kaip stovi, bėgo nuo karo traukiniais, autobusais, pakeleivingais automobiliais. Buvo įsitikinę, kad po savaitės kitos sugrįš, bet… laikas bėga, situacija nesikeičia.
Į Prienus jie atvyko iš skirtingų Ukrainos regionų – Charkovo, Donecko, Dniepropetrovsko. Olga pasiryžo pasitraukti tik tuomet, kai jos namus sudrebino netoliese sprogusios raketos. Šnekiausioji Natalija pasakoja, kad į Prienus atvažiavo paraginta draugės. Jai šis nedidelis, ramus miestas tapo artimas, nes ir pati yra kilusi iš panašaus dydžio vietovės. Darbus susirado visi suaugusieji, jie dirba SPA centre, baldų gamybos, siuvimo, langų gamybos įmonėse, užsiima automobilių remontu. Viena Jelena turėjo palikti darbą, nes šiuo metu rūpinasi po operacijos sveikstančiu sūnumi.
– Gyventi galime, bendrabutyje sudarytos visos sąlygos, esame dėkingi ir jūsų Savivaldybei, ir savanoriams, kurie organizuoja užimtumą. Finansinės paramos iš valstybės neprašėme, juk mes atvykome dėl laikino prieglobsčio, ir pragyvenimui užsidirbame. Mums parūpina maisto produktų, Carito organizacijoje galime pasirinkti reikalingų drabužių. Visuomet galime kreiptis pagalbos į bendrabučio auklėtoją Dalią, ji padeda, kai pritrūkstame rankšluosčių, indų, patalynės ar kitų buityje būtinų daiktų. Kambariai apstatyti baldais, vaikai turi pakankamai žaislų, tai – svari pagalba tėvams, auginantiems vaikus, – akcentuoja Natalija.
Bendrabučio gyventojai prasitaria, kad iš artimųjų gaudo kiekvieną žinią apie padėtį jų gimtojoje šalyje, jiems rūpi, kaip jaučiasi kariai, po sužeidimų atvykę į Lietuvą reabilitacijai. Anot jų, nuo šios skaudžios temos niekur nepasislėpsi, ji drasko širdį kiekviename tautiečių pokalbyje. Moterys svarsto, kad šiuo metu Ukrainoje nėra saugu nė viename mieste, tačiau tėvynės ilgesys jas traukia atgal. Jos supranta, kad sugrįžus lengva nebus, reikės prisitaikyti, tačiau Ukrainoje – jų namai, žemė, artimieji.
Šiemet Ukrainoje pirmą kartą Kalėdos bus švenčiamos ne pagal rusų ortodoksų tradiciją, o kartu su katalikais visame pasaulyje – gruodžio 25-ąją. Iki šiol ši šventė buvo minima sausio 7-ąją, vadovaujantis Julijaus kalendoriumi. Ukrainietės, prisimindamos tradicijas, pasakoja, kad šventasis vakaras prasideda, kai pateka pirmoji žvaigždė, siejama su Trimis Karaliais. Ant stalo dedama dvylika patiekalų, iš kurių svarbiausias yra kūčia. Per Kalėdas kiekviena šeimininkė ruošia tradicinius šeimos patiekalus: keptą antį, vištą, šašlykus, balandėlius, šaltieną, daržovių salotas, įdarytas bulves, varškės pyragėlius, obuolių ar vyšnių pyragą.
Naujieji metai taip pat švenčiami skirtingu laiku – iš sausio 13-osios į sausio 14-ąją. Ši šventė vadinama Senaisiais naujaisiais metais. Kaimuose iki šiol išlikęs paprotys kalėdoti per pažįstamus ir kaimynus. Merginos gieda giesmes. Vaikinai vaikštinėja atskirai nuo merginų, barsto grūdus, linki aplankytiems namams skalsos ir turto. Iš šio papročio kilęs prietaras: jeigu vyras sausio 13-osios rytmetį peržengs namų slenkstį pirmas, juos visus metus lankys sėkmė.
Bet… gyvenimas keičiasi, transformuojasi ir tradicijos. Užsiminus apie lietuvišką Kalėdų senelį, kuris, kaip ir Šv. Nikolajus, labai mėgsta dalinti dovanas, vaikai, nekantriai laukdami švenčių, susiburia po papuošta eglute. Norisi palinkėti, kad Šv. Kalėdų rytą išsipildytų visos jų svajonės, o ypač mažosios Dianos noras – gauti indų ir virtuvę, kurioje ji galėtų išvirti ukrainietiškus barščius…
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“