Kokius pokyčius žada nauja piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija?

Iki lemtingųjų vasario 24 dienos įvykių Ukrainoje į pilietinę gynybą Lietuvos visuomenė žiūrėjo tarsi pro pirštus. Dar 2019 m. Krašto apsaugos ministerijos užsakymu atliktas gyventojų nuomonės tyrimas atskleidė, jog ginkluoto užpuolimo atveju organizuoti pilietinį pasipriešinimą imtųsi tik 9 proc. gyventojų, prie jo prisidėtų 37 proc., o nuošalyje liktų 34 proc. respondentai, o tai reiškia, kad kovoti už savo laisvę yra nusiteikę mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų.
Karui peržengus mūsų regiono sienas, rimtai susirūpinta Lietuvos visuomenės pilietine dvasia. Gegužės mėnesį Seimas pritarė Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijai. Iki šiol viena svarbiausių pilietiškumo stiprinimo organizacijų Lietuvoje yra laikoma Lietuvos šaulių sąjunga. Ir kaip Lietuvos nacionalinio saugumo konferencijos metu sakė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline studijų vadovas ir tyrėjas Tomas Jermalavičius, be Šaulių sąjungos Lietuvos saugumo bendruomenė būtų skurdesnė ir silpnesnė. Tad apie laukiamus pokyčius piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijoje ir kokiais būdais agresoriams gali priešintis gyventojai, kalbamės su Lietuvos šaulių sąjungos viešųjų ryšių specialistu Mantu Petryla.

Lietuvos šaulių sąjungos viešųjų ryšių specialistas Mantas Petryla.

– Gerbiamas Mantai, pavasarį Seimas pritarė Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijai, kokius pokyčius ji turėtų atnešti?
– Judama rezistencinio pasipriešinimo link. Visų pirma – tai atsparumas ir piliečių gebėjimas, žinojimas, ką daryti ir kaip apsisaugoti nuo įvairių grėsmių. Kiekvieno piliečio įgytos žinios patvirtina faktą, kad piliečiai tampa realia gynybine galia ir gali priešintis agresoriui, jei to prireiks. Žinoma, tai turi didžiulį efektą ir taikos metu, nes yra stiprinamas visuomenės pilietiškumas, lavinami žmonių įgūdžiai, gaunamos žinios ir siunčiama aiški žinutė bet kam, kas kėsinasi į šalies nepriklausomybę.
– Kuo apskritai ji yra svarbi? Galbūt būtų užtekę pilietinio pasipriešinimo įstatymo, kurį jau turime?
– Tai suteikia daugiau erdvės tobulėti neginkluotam pasipriešinimui. Gausesnis žmonių įtraukimas stiprina valstybės atsparumą ir konstitucinę santvarką. Pati strategija svarbi tuo, kad, prasidėjus mobilizacijai, kiekvienas žmogus, dalyvaujantis pasipriešinime, turės aiškią funkciją ir pareigas. Ar jis taps ginkluoto ar neginkluoto pasipriešinimo dalyviu, ar vykdys pilietines nepaklusnumo akcijas, trukdymą agresoriui įsigalėti, rengs mitingus ir t.t.)
– Koks vaidmuo šioje strategijoje atiteko Šaulių sąjungai?
– Šauliai visada prisidėjo prie pilietinio ir ginkluoto pasipriešinimo. Šaulių funkcija praktiškai nesikeis. Tik šiuo atveju suteikiama daugiau laisvės vystyti šią sritį visuomenėje. Šauliai ir toliau organizuos įvairius mokymus, bazinius šaulio įgūdžių kursus ir įvairius mokymus piliečiams, judant rezistencijos koncepcijos link.
– Lapkričio 15 d. vykusioje Lietuvos nacionalinio saugumo konferencijoje buvo užsiminta ir apie naują Šaulių sąjungos ambiciją. Kokia ji?
– Manau, kad šioje vietoje reikėtų išskirti Lietuvos šaulių sąjungos pertvarką, kuriai dar nesenai pritarė Seimas. Bus kuriamas mokymų centras, kurio pagrindinė funkcija – rengti planus ir mokyti piliečius įsitraukti į gynybą. Kiekvienas naujas narys galės rasti savo vietą Sąjungoje ir pagal savo individualius gebėjimus, specialybę prisidėti prie atsparumo. Pavyzdžiui, logistikos specialistai užsiimtų transportu ar kita logistika, komunikacijos specialistai vykdytų komunikacijos funkcijas.
Dar viena ambicija – narių skaičių išauginti iki 50 tūkstančių, palaipsniui kasmet didėjant. Karas Ukrainoje parodė, kad žmonės aktyviai nori dalyvauti Lietuvos šaulių sąjungos veiklose, todėl ta kryptimi ir judame.
– Kaip ruošiamasi įgyvendinti tokius plačius užmojus? Ar užteks tam materialių ir žmogiškųjų resursų?
– Žinoma, ambicija iki 2030 metų narių skaičių padidinti iki 50 tūkstančių yra labai ambicinga, tačiau naujasis Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas numato didesnius finansus, didės ir Šaulių sąjungos darbuotojų pajamos, kas taps svarbiu kriterijumi, siekiant užtikrinti užsibrėžtus tikslus.
– Kiek narių turite dabar?
– Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjunga vienija 14 tūkstančių narių. Nuo karo Ukrainoje pradžios, vasario 24 d., sulaukėme tūkstančių prašymų prisijungti į organizaciją. Žinoma, dalis jų tuo metu vadovavosi jausmais ir priėmė neapgalvotus sprendimus, tačiau, kaip ir minėjau, naujasis Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas leis organizacijai augti sparčiau. Didesnis finansavimas, didesni pajėgumai rinktinių štabuose suteiks atviresnes ir efektyvesnes galimybes plėstis Sąjungai.
– Ar tikrai kiekvienas gali rasti savo vietą organizacijoje?
– Šaulių sąjunga vienija labai daug įvairių ir skirtingų profesijų žmonių. Kiekvienas, dalyvaudamas sąjungos veiklose, savo profesiją ir stipriąsias savybes gali panaudoti, ugdant pilietiškumą ir stiprinant valstybės saugumą. Puikus pavyzdys yra informacinių technologijų specialistai, kurie iš visos Lietuvos susibūrė į vieną kuopą ir kartu treniruojasi bei vykdo užduotis kibernetinio saugumo srityje.
Taip pat jau yra įkurtas mokymų centras, kur kiekvienas, prisijungęs prie Lietuvos šaulių sąjungos, pagal savo gebėjimus galės ruoštis ir taip sustiprinti valstybę.
– Viena iš Šaulių sąjungos misijų – ruošti piliečius pilietiniam pasipriešinimui, o ar gali eilinis žmogus pasiruošti tam pats? Nuo ko reikėtų pradėti?
– Žinoma, piliečiai gali įgauti žinių apie pilietinį pasipriešinimą. Kaip pavyzdys – Alberto Daugirdo išleista knyga „Pilietinio pasipriešinimo abėcėlė. Patarimai, kaip kovoti be ginklų“. Ši knyga yra viešai prieinama internete, bet vėlgi tai suteikia tik labai minimalias žinias, tačiau tai gali būti puiki pradžia.
Visgi Šaulių sąjungos instruktoriai ir yra tam, kad padėtų žmonėms pasiruošti. Šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta organizacija, kurioje yra laukiamas kiekvienas, norintis prisijungti, nepaisant fizinio parengtumo ar amžiaus.
– Kokiais būdais ir formomis paprasti piliečiai galėtų priešintis agresoriams?
– Tokių formų yra labai daug. Kiekvienas pilietis turi kokią nors profesiją, kuri visada gali praversti pasipriešinimo atveju. Tikrai kiekvienas žmogus ras būdų panaudoti savo geriausias savybes, siekiant pasipriešinti agresoriams. Be to, visada yra ginkluotas pasipriešinimas ir tiesioginis neginkluotas pasipriešinimas pvz. mitingai, nepaklusnumo akcijos.
– Nuraminkite visuomenę, jog Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija nereiškia, jog karas netrukus peržengs mūsų valstybės sienas. O galbūt situacija yra blogesnė nei manome ir jau dabar reikėtų pradėti kaupti maisto atsargas ar sode slėpti brangenybes?
– Tikrai galime būti ramūs, nes bet kokia ataka prieš Lietuvą reikštų ataką prieš NATO, todėl tokia tikimybė yra itin maža. Nežiūrint to, ruoštis vis tiek reikia. Mokymai visada yra naudingi, nepaisant aplinkybių. Pilietinio pasipriešinimo strategija tikrai nereiškia, kad karas netrukus prasidės Lietuvoje. Tiesiog ši strategija stiprins valstybės ir jos piliečių atsparumą, pilietinę valią, mokys įgūdžių, kurie veiksmingai leidžia piliečiams efektyviai įsitraukti į bet kokį šalies gynybos modelį, žinoma, jei to prireiktų.
– Kodėl svarbu apie tai kalbėti ir tam rengtis taikos metu?
– Būtent visuomenė yra valstybės gynybos pamatas. Kalbėjimas apie tai – savotiškas užbėgimas įvykiams už akių. Yra svarbu tinkamai pasirengti pilietinei gynybai ir puoselėti pilietinį solidarumą. Žmonėms tikrai turi rūpėti, kad valstybė judėtų pažangumo link, o prireikus taptų veiksmingu valstybės gynybos pamatu. Hibridiniame kare tai ypatingai svarbu, stebint pastaruosius įvykius.
Rimantė Jančauskaitė